Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Realybė ir fantazija


Kas buvo gero ir gražaus šiais, 2008-aisiais metais ir kas dar geresnio ir gražesnio bus kitais, 2009-aisiais


Vidas Poškus

Share |
Adomas Jacovskis. „Gurkšnis vandens geltoname fone". 1998-1999 m.
Sunku spėti ar prognozuoti ateitį. Ypač nebūnant kokiu nors pranašu, orakulu ar sibile. Ar bent jau menininku. Pastarieji, menų ir pranašų globėjo dievo Apolono įkvėpti, kartais gali ką nors kaip nors, tegul ir miglotais pavidalais pareikšti apie būsimybę. O ką tie dailėtyros, dailės istorijos, kritikos mokslus krimtę žmonės gali pasakyti?


Nebent per padidinimo stiklą žvelgdami praeitin, sausai, drungnai ar sultingai (viskas priklauso nuo asmeninių sugebėjimų) konstatuoti dabartį. Todėl prieš bandydamas fantazuoti - ko vis dėlto norėčiau, tikėčiausi kitais metais Lietuvos kultūroje ir mene, - pabandysiu trumpai apžvelgti tai, kas įstrigo šiemet. Tokiu atveju net ir nereikės burti iš kavos tirščių - išsiaiškinęs, kas buvo aktualu ir svarbu šią minutę, galėsiu drąsiai tarti, kad kažko panašaus, galbūt tęsinio, dar geresnės kokybės trokšte trokšiu ir toliau, ir ilgiau. Turėdamas omenyje, kad kitais metais Vilnius taps ne tik Lietuvos, bet ir viso žemyno kultūros sostine, žvilgsnį sustabdysiu ties šio miesto riba (iš vidaus).

Kuo sužavėjo dailės galerijų ir meno centrų kasdienybė Žiurkės metais? Tuo, kad atsidarė nauja, šiuolaikinį meną bandanti pristatyti institucija. Ir nors gana triukšmingai apie save pranešusi galerija „Tulips&Roses" (beje, esu už lietuvių kalbos vartojimą vietiniame areale, todėl siūlyčiau ateityje pavadinimą sulietuvinti - nors čia ir ne mano reikalas kažką patarinėti) šiuo metu šiek tiek pranyko ar hermetiškai užsidarė savo sultyse (palinkėkime, kad ateityje atsirastų gigantiškas tą uždarumo sieną gebantis pralaužti, Ockhamo skustuvui prilygstantis įrankis - kuratorius, projektas, autorius), bet šis atvejis nuteikia optimistiškai - vadinasi, galbūt ir kitais metais įvairius dailės reiškinius reprezentuojančių įstaigų potencialiai gali pridygti kaip grybų po lietaus. O ir bent po vieną galeriją kiekvienoje Lietuvos seniūnijoje būtų nereikalingas, bet estetiškai patrauklus precedentas. Žinau, kad taip nebus, bet taip norėtųsi. Įsivaizduoju tokią sceną: einu per Vilnių - Senamiestį, Naujamiestį, Naujininkus, Žirmūnus, Šeškinę, Pašilaičius ir Justiniškes, ir visur žvilgsnį traukia įvairios afišos ir užrašai. Pavyzdžiui - Peterio Doigo retrospektyva Vilniuje arba „Buratinas, įkritęs į duobę 2 (Nauji Mikalojaus Povilo Vilučio darbai ir jo požiūris į konceptualizmą)". Uf, net šiurpulys nukrėtė nuo tokių gražių svajonių! Tad gal užteks bent Nacionalinės galerijos atidarymo. Linkiu, kad ji tikrai atsirastų, kad nepabūgtų nei Didžiosios Ekonominės Krizės grėsmės, nei (lyg ir nunykstančio) Gugenheimo-Ermitažo muziejaus šešėlio. (Beje, pastarasis už privačių investuotojų lėšas galėtų atsirasti kokiame nors Jurbarke ar Pasvalyje - tada tikrai patikėčiau juo kaip Bilbao analogu). Ir dar norėčiau, kad visi, visi menininkai pakliūtų į savo Meką - Nacionalinę galeriją. Kad joje atsidurtų ir būtų rodoma bent po vieną, tegul patį mažiausią darbelį. Galerija juk nacionalinė, o ne elitarinė.

Kas įstrigo iš 2008 metų data pažymėto dailės kritikos epistolinio palikimo? Žinau, kad painioju viešuosius ir privačiuosius interesus, nes rašau į tokį savaitraštį, su kuriuo minėtos asmenybės yra susijusios, bet lokalinio meno procesų fiksavimo pastaruoju metu nebeįsivaizduoju be šventosios kritinės trejybės - Laimos Kreivytės, Monikos Krikštopaitytės ir Neringos Černiauskaitės. Tiesa, pirmoji šiuo metu iki ausų (bent taip sprendžiu pagal menką parašytų opusų kiekį) yra įklimpusi kituose darbuose, todėl norėčiau, visos Lietuvos meno labui, kad ji sugrįžtų į žemesnes materijas ir bent retkarčiais ką nors parašytų. Be šių trijų asmenybių dailės kritika būtų prėska kaip mėsa be druskos (L. K.), pipirų (M. K.) ir lauro lapų (N. Č.). Patinka visi be išimties jų parašyti tekstai. O jeigu reikėtų konkretybių, tai galėčiau paminėti kad ir šiuometinius, pasirodžiusius 7MD - „Raitelei, kuri gyvena kiekvienoje iš mūsų" (Monografija „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina") (pirmoji), „Jei šv. Jurgis būtų moteris" (Laisvydės Šalčiūtės paroda „Propaganda. Svajonių transformacijos" galerijoje „Vartai") (antroji), „Nepatirto ilgesys" (Gintaro Didžiapetrio paroda „Laikas nuo laiko" šiuolaikinio meno centre) (trečioji). Elegantiškai parašyti, intriguojančiai sukonstruoti, didaktiškai pamoralizuojantys. Ko daugiau reikia gerai parodos, renginio ar tiesiog artefakto recenzijai? O šiaip dar norėčiau, kad išsipildytų mano asmeninė svajonė ir visi dailės kritikai pradėtų karštligiškai rašyti ne užsakomuosius, ne priverčiamuosius, o tiesiog laisvos valios padiktuotus straipsnius, apžvalgas ir komentarus. Kad kiltų kuo daugiau argumentuotų, logiškai motyvuotų, į asmeniškumus nefokusuotų diskusijų meno ir kultūros klausimais viešose bei privačiose erdvėse. Anoniminiai komentarai šiuo atveju - ne pavyzdys, o gražaus, siektino idealo karikatūra bei parodija.

Siaurame, beveik šeimyniniame dailės istorikų parašytų veikalų rate už kitus „konkurentus" visa galva aukštesnė buvo Giedrės Jankevičiūtės „Lietuvos grafika 1918-1940" (Vilnius: E. Karpavičiaus leidykla) ir Giedrės Mickūnaitės „Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis" (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla). Pirmoji išsiskyrė tiek tekstu, tiek maketu, tiek poligrafija. Svarbiausia - platumu, nes apžvelgta ne tik lakštinė, bet ir iliustracinė, taikomoji grafikos rūšys, netgi bibliofilinis reiškinys. Telieka tik apgailestauti, kad knyga tokia plona, nes norėjosi sužinoti dar daugiau įvairiausių nelabai žinotų faktų ir detalių, taip pat kad kai kurios iliustracijos minimalizuotos (niekaip nesuprantu kai kurių knygų dailininkų polinkio reprodukuojamus plakatus sumažinti iki pašto ženklo dydžio - originalaus dydžio, aišku, neįmanoma išsaugoti, bet vis dėlto...). G. Mickūnaitės knyga, kaip ir daugelis VDA leidinių, estetiniu požiūriu nėra kažkas tokio, dėl ko verta būtų sakyti: „Oho", bet turinys pritrenkia novatoriškumu ir akademiniu pasiruošimu. Vien dėl to, kad daugelis lokalinės „sendailės" specialistų iki šiol nesiryžta peržengti XVII amžiaus Rubikono arba daro tai labai schematiškai, taip pat dėl to, kad tyrinėtoja pateikė visiškai kitokį Vytautą. Netgi sakyčiau ne „Didįjį", o tiesiog žmogų, valdovą su savo ydomis ir silpnybėmis, žiaurumais ir baisumais. Ir dar visa tai išanalizavo vizualizacijos aspektu! Tai, kad buvo „užkabintas" LDK kultūrai ypač svarbus bizantinis klodas, mane nuteikė ypač teigiamai. Savo ruožtu be galo ilgiuosi dailės istorijos literatūros Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės temomis. Norėčiau tikėti, kad kitąmet pasirodys kas nors naujo ir iš Rūtos Janonienės, Tojanos Račiūnaitės, Dalios Klajumienės stalčių. Šioms autorėms visuomet būdingas įdomus, nestandartinis požiūris į senąjį paveldą ir, kas svarbiausia, gebėjimas jį aktualizuoti, paversti integralia mūsų gyvenimo dalimi. O šiemet tik reikia pasidžiaugti pirmosios sėkmingai atlikta habilitacine procedūra (ir tikėtis, kad kitais metais atlikto darbo pagrindu bus išleista Bernardinų vienuolynui dedikuota monografija - milžinišką praeities pažinimo spragą užpildantis kūrinys), eilinį kartą įžvalgomis ir turtingu kultūriniu kontekstu vienui vieną artefaktą - Valkininkų Loreto Dievo Motinos paveikslą - „aplipdęs" T. R. pranešimas mokslinėje konferencijoje „Meno kūrinys: paviršius, figūra, reikšmė" ir ten pat D. K. perskaityta informatyvi, detali, išsami Vilniaus universitete restauruotos XIX-XX amžiaus pradžios sieninės tapybos (mažai žinomo ir tyrinėto fenomeno) analizė. Et, tokių tyrinėjimų galėtų būti daugiau, tada gal atsirastų ir daugiau savąją praeitį mylinčių bendrapiliečių, ir sumažėtų „muliažinių" Valdovų rūmų garbintojų, ir plastikinių langų bei stiklinių daugiaaukščių estetikos senosiose miestų dalyse. Tada tikrai būtų ir geriau, ir gražiau. Ir ne tik 2009-aisiais...

Iš knyginės grafikos ir specializuotų meno albumų šių metų neįsivaizduočiau be kelių leidinių. Tai Šarūno Leonavičiaus apipavidalinta Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblija (išleido Lietuvių kalbos institutas) ir to paties menininko iliustruota Gintaro Beresnevičiaus „Lietuvių mitologija ir religija" („Tyto alba"). Abu objektai - monumentalaus, Vakarų klasikinių iliustracijų rangui prilygstančio darbo rezultatas. Ir dar kai pamatai, kad geras akademinis pasiruošimas tarp čionykščių menininkų nėra visiškai pamirštas daiktas... O iš meno albumų verti dėmesio ir Adomo Jacovskio, ir Leonardo Gutausko, ir Romualdo Lankausko, ir daugelis kitų tomų. Tačiau visas simpatijas nedvejodamas ir neabejodamas atiduočiau naujausiam „Baltų kandžių" katalogui (dailininkas Dâvis Lîcîtis). Į baltą popierinį maišelį sudėti aplankai su plakatinėmis reprodukcijomis ir atvirukais demonstruoja, kad fantazijai ribų nėra. O ir šiaip mėgstu „kandžių" meną. Be jokio „grūzo", be moralizuojančio socialinio-politinio angažuotumo, viskas lengva ir šmaikštu. Kaip balta balta vilna. Norėčiau, kad tokie būtų kiti metai visame Lietuvos mene.

Vis dėlto kebliausia įvertinti parodinius procesus. Iš vis dar jaunų, perspektyvių ir daug žadančių lyg Buridano asilas rinkčiausi kelis. Ir neapsispręsčiau - ką labiau patiko matyti Šiuolaikinio meno centro salėse - Žilvino Landzbergo „Čirvų vyną" (pirmajame aukšte) ar Arūno Gudaičio „Baltą seriją" (aukštu aukščiau). Kokio nors kataklizmo metu - Krizės paaštrėjimo laikotarpiu, totaliai globalinio klimato atšilimo akivaizdoje, jeigu man, kaip kokiam Nojui, reikėtų darytis arką ir į ją pasiimti tik suporuotus gyvulius ir daiktus, priimčiau saliamonišką sprendimą - laivan įrioglinčiau kartoninį Ž. Landzbergo traktorių su jį vairuojančiu horizontaliai perpjautu Lenino biustu (A. Gudaičio šedevras). O šiaip esu grynas anachronistas ir negaliu gyventi be tradicinės tapybos, grafikos, galų gale - tiesiog piešinio. Pirmuoju atveju kepurę nukelčiau kad ir prieš „Lietuvos aido" galerijoje dar pavasarį parodą „Tęstinumas" surengusį Bronių Gražį (siurprizas buvo pamatyti atsinaujinusį, psichodeliškai kelmuotus kalnus, nuplikusias pakalnes tapantį tapytoją) ar ten pat tik rudenį asambliažus ir aliejines kompozicijas - „Tapyba ir T.T." - pristačiusį Klaudijų Petrulį (irgi siurprizas, nes irgi puiki psichodelika - vien ko verta „sekretiška" asambliažų muzikėlė!), ar, galų gale irgi ten pat, Adomą Jacovskį. Nors kai rašau šį tekstą, parodos dar nėra (atidarymas 16 dieną), a priori esu tikras, kad bus kažkas šaunaus (psichodeliško?). Klasika yra klasika. Kalbant apie grafiką, pamalonino Vytauto Kalinausko retrospektyva Rotušėje. Dar kartą įtikino, kad jis - asmenybė. Tuo pačiu laiku, ten pat ir tik aukštu žemiau (viskas vyko tą patį lapkritį) teko matyti kelis Ritos Rimkutės-Olšauskienės piešinius. Jos tapyba nepadarė jokio įspūdžio (netgi atvirkščiai), bet magiškai realistiniai piešiniai davė kaip su kuolu per galvą. Lietuvoje yra daugybė puikių menininkų, todėl belieka tikėtis, kad kitais metais jie turės sveikatos, noro ir idėjų kūrybai, taip pat galimybę visą tą gėrį kažkur eksponuoti... Bet čia jau sugrįžtu į priešpaskutinę pastraipą ir norom nenorom suvokiu, kad turiu baigti šią konstatavimo-prognozavimo procedūrą.

Dar, kaip žmogus ir pilietis, galėčiau tik pafantazuoti ar tikėtis kelių dalykų kitais, 2009 metais. Norėčiau, kad vairuotojai praleidinėtų pėsčiuosius pėsčiųjų perėjose, kad politikai į darbus vaikščiotų punktualiai ir tik pėsčiomis, o ne švysčiodami mėlynais žiburėliais, kad vėl atsidarytų pieno baras, kad vasara būtų kaip vasara, o žiema kaip žiema. Su obuoliais (šiltasis metų sezonas) ir sniegu (šaltasis sezonas).


„7 meno dienos“ Nr.47 (829), 2008-12-26

Versija spausdinimui

Komentarai

Alina Baranauskienė,Molėtai, 2009-01-13 07:44

Labai išsamus straipsniis,patiko,norėčiau,kad šie metai būtų būtent tokie apie kokius ir svajojate,sėkmės.

chavarch Khatchatrian, 2009-01-02 20:30

SIE sind sogar Poet

hudoznik hudoznikui, 2009-01-02 09:10

nauji metai- seni batai; kolega, jus itartinai panasus i infantiliai sucoolturinta klona. taciau, pasiulymas prisijungti prie synchropsichodelinioparabaleto galioja ir jums.

chavarch khatchatrian, 2009-01-01 10:55

DELITANT und Kunst IMPOTENZ

Künstlerische Leitung Galerie Bremer in Berlin



hudoznik hudoznikui, 2008-12-31 09:47

Ir nepamirsk pagerinti bezdejimo rezultatu prie kompo

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti