Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 47 (829), 2008 gruodžio 26 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Jūratė Katinaitė: Bohemiečių „Verteris"(12)
Jules'o Massenet operos premjera Kongresų rūmuose
Vietoj kalėdinės apklausos
Žvilgsnis į pasibaigusius metus
Skirmantas Valiulis: Be cechinių apribojimų(1)
Skaidra Trilupaitytė: Dar viena proga?(3)
Kultūros sklaidos galimybės Tūkstantmečio paminėjimo fone
Monika Krikštopaitytė: Aistringa kančia(11)
Paroda „PasiJOS" Architektų namuose, Kaune

Agnė Narušytė

Ant atviruko su gulbėmis, kylančiomis virš apledėjusio ežero, jau kelintą kartą juodu rašalu skrebenu žodžius: „Laimingų Šv. Kalėdų ir linksmų..." Oi, viską supainiojau, juk turėjo būti atvirkščiai - „Linksmų Šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų". Teks šitą išmesti - sugadintas. Juk negali būti atvirkščiai. Nei šiaip, nei taip skamba, ir neįprasta kažkaip. O gal nieko? Gal gali Kalėdos būti laimingos, o metai - linksmi?

Vis dėlto linkėjimas kažkoks neteisingas, bet kodėl? Juk atrodo, nieko blogo čia nepasakyta - tie patys pozityvūs dalykai, tik sukeisti vietomis - laimė per Kalėdas, o linksmybės visus metus. Todėl ir negerai. Laikas supainiotas, o jis čia esminis. Mat laimės linkėti vienai dienai - per mažai. Laimės reikia ilgiau, geriausia - visam laikui, kaip pasakose: „...jie ir toliau ilgai ir laimingai gyveno". O metai ir yra visas laikas - ratu brėžiama laiko linija susijungia pradžios taške, ir vėl nauji metai. Ir jei linkėjimai išsipildytų, laimė niekada nesibaigtų. Tuo tarpu linkėti, kad niekada nesibaigtų linksmybės... Na, gal kokiam aštuoniolikmečiui tai ir atrodo laimė, bet šiaip iš savo labiau subrendusios patirties žinome, kad linksmybės apkarsta, ima skaudėti galvą (nuo triukšmo, nuo intensyvaus bendravimo, o ypač - nuo neišvengiamo linksmybių palydovo alkoholio) ir netgi atsibosta. Staiga tinginiavimas susirangius ant sofos priešais nieko įdomaus nerodantį televizorių ima atrodyti kaip didžiausia palaima. Ne, linksmų visų metų nenorėčiau, noriu laimingų, o linksmybės turbūt nėra laimės šaltinis.

Kita vertus, kai parašai „laimingų Kalėdų", iš pradžių atrodo, kad viskas lyg ir gerai. Bet kirba kažkoks nesmagumas, nerimas, nes pasakymas „laimingos Kalėdos" savaime ir dengia, ir primena tą faktą, kad aplink Kalėdas taigi laimės nėra. Semiotikai mums jau tvirtai įkalė į galvas, kad kiekviena sąvoka remiasi į savo priešingybę, taip pat ir į visas, kad ir subtiliausias, skirtybes. Jei pasakai, kad laimė ateis per Kalėdas, tai kartu pasakai, kad kitu metu ji niekaip neateina. Ištekėjai, gimė kūdikis, gavai naują darbą, parašei knygą, gavai premiją - jau, rodos, laimę sučiupai, ji tavo, bet pakanka tik pagalvoti apie ką nors, na, pavyzdžiui, apie šildymo kainas, ir laimė išsprūsta. Vėl mėgini ją sugauti - karštligiškai skambini draugams, ramini rėkiantį kūdikį, rašai kitą knygą, susirandi kitą gyvenimo draugą... Liūdniausia, kad iš tikrųjų taip ir yra, tad palinkėjimas būti laimingam bent per Kalėdas tikriausiai būtų pats teisingiausias. Nes kiek būna nelaimingų Kalėdų...

Laikraščiai kasmet rašo, kad per Kalėdas padaugėja savižudybių, nes žmonės esą staiga pajunta nebegalintys tverti vienatvės. Ir vėl ta priešybių semiotika - šiaip būti vienam visai neblogai, gal net ir labai gerai, bet kai visais kanalais tau primena, kad Kalėdos - šeimos ir meilės šventė, metas būti su savo artimaisiais, tada ir supranti, koks nepataisomai vienas esi. O kartais esi vienas net būdamas apsuptas žmonių - su savo neįgyvendintais lūkesčiais, ateities baime, neatskleistomis nuodėmėmis, nemeilėmis ir neišsipildymais. Arba netgi būna ir visai banalių nelaimių per Kalėdas, kai, pavyzdžiui, po egle randi ne tą dovaną (prisimenu, kaip vaikystėje kartą nusivyliau visiems metams, radusi vien apatinius), kai persivalgęs nebegali atsikelti nuo sofos ar televizorius rodo tik salstelėjusius popžvaigždžių koncertus. Hm, kai gerai pagalvoji, tai net sunku išbūti laimingam per visas Kalėdas - ir šis laiko tarpas per ilgas laimei. 960 metais laimės ilgį įvertino maurų Ispanijos valdovas Abd Er-Rahmanas III: „Dabar jau viešpatauju apie 50 metų, iškovojęs pergales ar taiką, mylimas savo pavaldinių, bijomas savo priešų ir gerbiamas savo sąjungininkų. Turtai ir garbė, galia ir malonumai visada telaukė, kol juos pašauksiu, o mano gerovei, regis, netrūko jokios žemiškos palaimos. Tai suvokdamas kruopščiai suskaičiavau mano daliai tekusios grynos ir tikros laimės dienas. Jų buvo lygiai keturiolika."

Tai kas gi yra ta laimė? Ar įmanoma ją apibūdinti - jei ne sučiupti rankomis, tai bent užčiuopti sąvokomis? Po visų, beje, gana prėskų apibrėžimų (darbų ir minčių harmonija, tikslo siekimas, meilė, Dievas) tik viena laimės savybė kol kas yra visiškai aiški - pasprukti. Štai Blaise'as Pascalis, pabrėžęs, kad visi siekia laimės, rezignuodamas grįžta į realybę: „Dabartis mūsų niekada netenkina, o patirtis mus apgauna ir veda nuo vienos nelaimės prie kitos, kol ateina mirtis kaip galutinė ir amžina viršūnė." Ak, kaip liūdna. Jei akimirką atrodė, kad esi laimingas, tuojau suprasi, kad naiviai klydai, kad tas šilumos jausmas, užliejęs krūtinę, kai pagaliau gavai išsvajotą darbą, atvėso, vos tik įkalinai akis kompiuterio ekrane. O kai blaiviai pagalvoji, tai bemaž visas gyvenimas - vien vargai, nelaimės, o geriausiu atveju - nuobodulys. Štai eidama į paštą išsiųsti kalėdinių atvirukų akimis permečiau laikraščių antraštes: bankrutuoja „Woolworths" parduotuvių tinklas, nauja kempinligės grėsmė, 50 milijardų dolerių iš viso pasaulio nusukęs Bernardas Madoffas paleistas už 10 milijonų užstatą, Irake žuvo karys, Zimbabvėje siautėja choleros epidemija... Paskui stovėdama pašte ilgiausioje eilėje girdžiu, kaip likimo draugas skundžiasi kažkam mobiliuoju telefonu: „...čia daugybė žmonių, gal paštas streikuoja, o žinai, kad dar milijonas po Kalėdų praras darbą? Tai va..." Bet gal, jei turėtum pakankamai pinigų, bent didžiąją laiko dalį galėtum jaustis laimingesnis? Į tai atsako iš laikraščių jau kelias savaites nenykstantis nelaimingas Madonnos veidas - ji aiškiai susirūpinusi, veide įsimetusios įtampos raukšlės, akys piktos. Tai dėl skyrybų, dėl nepasidalijamo turto ir nepasidalijamų vaikų, kurie turės gyventi tarp Anglijos ir Amerikos. Taigi nepaisant visų jos milijonų, visos popžvaigždės šlovės, Madonna irgi neturi laimės - tai objektyviai liudija šimtai fotografijų.

Iliuzijos, nepatenkintas kasdienybės murmesys, savimeilės kirmgrauža vis stengiasi praurbinti plonytę laimingumo širmą, kurią kartais pavyksta pasistatyti tarp savęs ir tikrovės. Tai paaiškėja ne per Kalėdas ir ne per Naujuosius metus. Priešingai, tomis dienomis kaip tik viskas labiausiai neaišku, nes minčių įpročius suardo iš vaikystės atėjusi stebuklo nuojauta - atrodo, kad tuoj kažką gausi, visą dieną ruošdamas specialius patiekalus tikiesi, pasidedi viltis po pagalve, atsibundi... bet randi tik dovanas - daug daiktų. Trumpam atpažįsti skli...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru