Maniau, kad čia tik man, eilinei žiūrėtojai, norisi, kad būtų duodamos platesnės anotacijos apie autorių ir jo darbus. Pasirodo ir kritikai nelabai susigaudo. Daugumoje Vakaruose rengiamų parodų tai yra standartas. Tačiau pas mus, deja, laikomasi grynojo meno koncepcijos. Kuratoriai nedrįsta piršti savo interpretacijų, vengiant apriboti meno supratimo plotį bei gylį. Nežinau, kas teisus, bet Vakaruose salės pilnos, o pas mus pustuštės - žiūrovai balsuoja kojomis.
Matosi kad ir rašantys kritikai sunkiai gaudosi ir Lietuvos šiuolaikiniame mene - spręskite patys, kas tie „vargiai girdėti autoriai“: D.Narkevičius, S.ir P.Stanikai, P.Mazūras, E.Ridikaitė, M.Zavadskis, A.Zakarauskas, D.Žiūra, A.Raila, A.Bagdžiūnaitė, E.Jansas, R.Nemeikšis, E.Rakauskaitė, A.Petkus, G.Makarevičius, D.Noreika, L.Buivydaitė, R.Milkintas, Marius Skudžinskas, M.Martišius, M.Tendziagolskis, V.Nevčesauskas, T.Martišauskis, Heins-Hermann Jurczek.
Gal kai kurie iš jų ir mažiau girdėti (čia man, kaip eilinei žiūrovei), bet tik reikėtų džiaugtis, kad kuratorė šalia pripažintų vardų parodo jaunus, bet jos nuomone perspektyvius kūrėjus. Nežinau, kokios koncepcijos laikėsi kuratorė, kokios tikėjosi kritikė, bet mano nuomone, tiesiog yra stengtasi pristatyti tai, kas dabar vyksta Vilniaus meniniame gyvenime ir kas pačiai parodos rengėjai atrodė vertinga ir perspektyvu. Manau, kad darbai buvo kruopščiai derinti viens šalia kito, kad gražiai žiūrėtųsi erdvėje, todėl pati paroda, nors ploto prasme ir nelabai didelė, atrodė kaip išbaigtas meno kūrinys.
Dėl parodos erdvių – šiuo metu nė viena Vilniaus parodinė erdvė savo kokybe neprilygsta Rygos Arsenalo salėms, o dydžiu ją lenkia tik ŠMC. Lietuviams labai sveika būtų ta proga nuvykti į Rygą – ne tik pasižiūrėti parodą, bet įsitikinti, kad net ir finansinio deficito sąlygomis galima puikiai prižiūrėti visus savo muziejus ir parodų sales. Paroda veikia iki sausio 18 d.
|