Dmitrijus Baškirovas ir Georgijus Čičinadzė M. Raškovskio nuotr.
Lapkričio 29 d. dviejose Vilniaus koncertų salėse vienu metu vyko du pianistų pasirodymai su simfoniniais orkestrais. Viename jų, Kongresų rūmų salėje, du F. Liszto koncertus fortepijonui ir orkestrui (Nr. 1 ir Nr. 2) skambino Mūza Rubackytė. Kitas koncertas vyko Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Jame su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuriam dirigavo svečias iš Gruzijos Georgijus Čičinadzė, skambino Dmitrijus Baškirovas - vienas iškiliausių dabarties pianistų, kurį net kolegos vadina „didžiuoju" - o juk tarp konkuruojančių menininkų dažnai pasitaiko trinties ar pavydo.
Programoje - du orkestro atliekami kūriniai: koncerto pradžioje skambėjo Carlo Maria von Weberio operos „Oberonas" uvertiūra, o antroje koncerto dalyje - vienas populiariausių Hectoro Berliozo kūrinių, 5 dalių programinė „Fantastinė simfonija" C-dur, op. 14, bei šio vakaro pirmąją dalį užbaigęs Roberto Schumanno Koncertas fortepijonui ir orkestrui a-moll, op. 54, pritraukęs daugybę klausytojų, norėjusių dar kartą pasimėgauti puikaus pianisto D. Baškirovo interpretacija, o vėliau palikusių salę...
Kaip rašoma Filharmonijos leidinuke apie 2008 m. spalio-gruodžio koncertus, gruzinų maestro G. Čičinadzė jau antrą kartą pasirodo su LNSO. Tbilisio konservatorijos auklėtinis stažavosi Sankt Peterburgo Marijos teatre pas Valerijų Gergijevą, 1997 m. buvo jungtinio Austrijos ir Gruzijos festivalio „Muzikinė dovana" vadovu. 2000 m. laimėjęs Tokijo dirigentų konkurso diplomą, koncertavo su Tokijo simfoniniu orkestru, vadovavo Sagos festivaliui. G. Čičinadzė nuolat koncertuoja su Gruzijos, Armėnijos, Azerbaidžano ir kitų šalių orkestrais.
Jau skambant C.M. Weberio operos „Oberonas" uvertiūrai buvo aišku, kad dirigentui G. Čičinadzei svarbu, kad orkestras grotų labai švariai, tiksliai, sinchroniškai, neforsuotų skambesio, aiškiai perteiktų dinaminius niuansus, plastiškai tekėtų muzika: rami, tyli - tarytum sulaikytu tempu, lanksčiai frazuojama; pakilimo ar veržliuose epizoduose - gyvai, ryškiai, virtuoziškai.
Panašiai buvo traktuojama ir H. Berliozo didžiulė, spalvinga simfonija, kurios pirmoji bei trečioji dalys dėl tokios interpretacijos kiek prailgo (statiška, lyg sulėtinta muzikinė eiga, nors ir dėmesingai bei sinchroniškai, gražiu garsu atliekama, tarsi prašėsi kiek didesnės vidinės įtampos ar glaudesnio jungimo), tragiški epizodai neatrodė labai dramatiški, grėsmingi ar charakteringi. Tačiau savotiškai įdomu buvo stebėti tą dvasinę ramybę bei sugebėjimą vis dėlto perteikti pagrindines nuotaikas. Pagirtinas orkestro švarus, sklandus grojimas, kai jauti tvirtą dirigento rankos mostą, valią bei pasitikėjimą tuo, ką jis daro. Publika buvo sužavėta ir dėkojo atlikėjams šūksniais bei karštais, ilgai besitęsiančiais aplodismentais.
Didysis muzikos meno meistras D. Baškirovas, atlikdamas R. Schumanno Koncertą, šį kartą nustebino ypatingu subtilumu, švelniu dėmesiu tyliems skambesiams, kai mažų motyvų ar frazių pabaigos nuskamba ypač gražiai ir prasmingai. Tai pasakytina apie viso Koncerto, skambėjusio poetiškai, lanksčiai bei žaviai, muziką. Esame įpratę labiausiai (galbūt?) vertinti nervingą, įtemptą, profesionaliai nugludintą šio pianisto grojimą, reikšmingą ritmiką, bet šį vakarą net veržliuose pirmos koncerto dalies epizoduose (išskyrus oktavų kaskadas, kadencijos akordinį epizodą ar paskutinį pasažą) buvo juntamas noras skambinti lyriškai, šiltai, jautriai. Tai pasakytina ir apie kadencijos, kurią atlikėjai dažniausiai groja audringai, traktuotę. Žavėjo trapus solisto ir orkestro pokalbis koncerto antroje dalyje, kurioje ypač dėmesingai buvo atliekamos motyvų pabaigos, prasmingai bei gražiai įvedančios į orkestro intarpus, ar kai susiliedavo fortepijono ir orkestro skambesiai. Trečia dalis taip pat buvo interpretuojama lengvai, grakščiai, trapiai, šventiškai pakiliai. Dirigentas dėmesingai stebėjo solisto meninius ketinimus ir jautriai talkino.
Klausytojams karštai prašant bisų, D. Baškirovas tobulai nuotaikingai ir ryškiai pagrojo F. Chopino populiariąją Mazurką a-moll, Nr. 4, op. 67 (kaip po koncerto sakė pianistas, tarsi pats stebėdamasis savo poelgiu, jis niekad taip jos nėra grojęs, kaip šį vakarą - jį užplūdo liūdesys, noras išlieti savo jausmus), nuskambėjusią nostalgiškai liūdnai, intymiai, lanksčiai, ypač šiltu garsu bei su virtuoziniu užmoju (gerąja prasme), audringai, tarsi išliejant susikaupusią muzikos energiją į erdvę S. Rachmaninovo vokalinio kūrinio „Pavasario vandenys" transkripciją.
D. Baškirovo aukščiausios klasės profesionalumas, meistro branda, įdomi, kūrybinga asmenybė vėl sužavėjo klausytojus. Būtų labai gaila, jeigu šis didis pianistas apribotų savo atlikėjišką veiklą, apie ką prasitarė pasibaigus koncertui. Dabar jam atrodo, kad jis privalo labiau pasirūpinti savo gabiais mokiniais, kuriems skiria daug energijos, laiko, dėmesingai ugdo jų individualias, originalias talento savybes.
Paklaustas apie savo mokytojus, gyvai pasakojo apie Tbilisio fortepijono mokytoją, „labai švelnią, delikačią, stačiai angelą" A. Virsaladzę, griežtą Maskvos konservatorijos profesorių A. Goldenveizerį, kuris ėmėsi „tvarkyti laukinį kaukazietį" ir vėliau paskyrė jį savo klasės asistentu kitų, seniau jo ugdomų studentų, tokių kaip Lazaris Bermanas ar kt., apmaudui. Beje, šis žymus Rusijos pedagogas, kultūros veikėjas A. Goldenveizeris apie išskirtinių gabumų auklėtinį, kurį jam pavyko kiek „sutramdyti", sakė: „Jam duota tai, ko sunku išmokti: atlikėjo talentas, gebėjimas paveikti auditoriją...".
Įdomus pašnekovas, pasižymintis puikiu humoro jausmu, pastebintis, kas gražu, originalu, intelektualas profesorius neįtikėtinai tiksliai imituoja iškilių asmenybių, apie kurias kalba, balso tembrą bei intonacijas. Pavyzdžiui, originalios, paslaptingos, pianistės Marijos Judinos, apie kurią įkvėptai pasakoja įvairias įspūdingas istorijas; savo mokytojos anūkės Eliso Virsaladzės - iškilios pianistės, visai kitokio charakterio nei jos švelnioji senelė; grėsmingai, charakteringu balsu su gruzinišku akcentu - J.S. Stalino kalbėseną.
Profesorius D. Baškirovas linksmai pasakojo, kad Vilniuje jis koncertuoja jau daugiau kaip 50 metų. Palinkėkime iškiliam pianistui savo pačių, t.y. klausytojų, labui, kad jis neatsiduotų vien pedagoginiam darbui ir kad dar ne kartą su įkvėpimu, džiaugsmingai koncertuotų Vilniuje.
„7 meno dienos“ Nr.44 (826), 2008-12-05
|