„Žakas Merinas: mirties instinktas" („Mesrine: L'instinct de mort", Prancūzija, Ispanija, Kanada, 2008)
Kas yra Jacques'as Mesrine'as, žino visi prancūzai. Paskutiniu prancūzų gangsteriu dažnai pavadinamas bankų plėšikas ir žudikas beveik dvidešimt metų buvo tikra žvaigždė: įžūlūs pabėgimai iš kalėjimo, interviu žiniasklaidai bematant sukūrė Mesrine'o legendą.
Nusikaltėliui pagauti prancūzų policija net įsteigė specialųjį būrį. Iki šiol netyla ginčai, ar Mesrine'o mirtis Paryžiaus gatvėje 1979-aisiais nebuvo tiesiog policininkų susidorojimas su nekenčiamu persekiojamuoju. Būtent šia scena ir prasideda pirmasis Jeano-Francois Richet dilogijos apie Mesrine'ą filmas „Žakas Merinas: mirties instinktas" („Mesrine: L'instinct de mort", Prancūzija, Ispanija, Kanada, 2008). Tačiau tai vienintelė nuoroda į ateitį, nes pirmasis filmas yra nuoseklus chronologiškas pasakojimas. Režisierius tarsi verčia svarbiausius nusikaltėlio gyvenimo puslapius. Vaikinas iš geros šeimos Žakas pirmąkart patiria prievartos skonį tarnaudamas Alžyre. Grįžusio namo Merino nesužavi sotaus ir ramaus gyvenimo perspektyva, kurią jam suplanavo tėvai. Jis šlykštisi savo tėvu, vadina jį kolaborantu. Tipiškas maištas? Atsakymas nebus vienareikšmis. Merinas yra savo laikų žmogus. Tai reiškia, kad tada nebuvo galima rintis iš kelių lygiaverčių gyvenimo modelių. Buvo tik du - teisingas ir neteisingas. Merinas neria į gyvenimo dugną ir čia suranda tėvo substitutą - gangsterį Gvidą (Gérard'as Depardieu puikiai tinka gyvenimo mokytojo vaidmeniui). Po truputį ima skleistis Merino žiaurumas, nepakantumas, noras dominuoti. Tačiau išvykęs atostogauti į Ispaniją Merinas nuoširdžiai įsimyli. Meilė Sofijai (Elena Anaya) ir dukrytei priverčia jį keisti gyvenimo būdą. Deja, tvarkingo, kuklaus šeimyninio gyvenimo idilė netrunka ilgai. Juk Merinas jau surado savo vietą.
Vincent'as Casselis nevaidina legendos, ir tai yra vienas didžiausių filmo privalumų. Jis vaidina sudėtingą charakterį, nebijo atskleisti juodžiausių savo personažo sielos gelmių. Todėl juo patiki nuo pat pirmųjų filmo minučių. Būtent aktoriaus pasirinkimas daugiausia ir nulėmė filmo sėkmę. Be abejo, Richet taip pat nekuria tradiciško filmo apie nusikaltėlį, t.y. metaforos apie žmogų, kuris išdrįsta maištauti prieš sustabarėjusią visuomenę ir yra jos nubaudžiamas. Būtent tokie filmai pelnė šlovę amerikiečių gangsterių kinui, savotiškas jo aidas girdimas ir „Mirties instinkte", kai laikraščių antraštės vadina Meriną ir jo mylimąją Žaną (Cécile de France) Boni ir Klaidu - po Arthuro Penno filmo tuomet tapusiais populiariausiais kino herojais. Richet atsisako romantikos ir tai taip pat yra filmo privalumas. Režisierius neidealizuoja filmo personažų, bet bando suprasti jų veiksmus, motyvus, pagaliau jų paradoksus, nes būtent toks yra Merinas - mylintis tėvas ir žiaurus žudikas, kurio sąskaitoje 39 gyvybės.
Tačiau tai netrukdo Richet kurti gyvą kiną. „Mirties instinktas" puikiai suderina kriminalinio filmo konvencijas ir nostalgiškas retro akimirkas. Manau, ne vienas kinotyrininko tekstas dar bus skirtas filmo stiliui, kuriame susilydo dokumentiška įvykių retrospekcija (kad ir Merino pabėgimas iš Kanados kalėjimo) ir melodramiškos meilės istorijos, tiksliai perteikta epochos atmosfera ir noras suvokti, kaip gimsta mitas, legenda. Bet, ko gero, sunkiausia bus atsakyti į klausimą, kaip Richet pavyko išsaugoti europietiško filmo dvasią. Gal po mėnesio pasirodanti antroji dilogijos dalis padės į jį atsakyti?
„7 meno dienos“ Nr.44 (826), 2008-12-05
|