Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Ar tikrovės kinas yra dokumentinis?


Vilniaus dokumentinių filmų festivalio premjeros


7MD informacija

Share |
Vitalijus Manskis. Festivalio organizatorių nuotrauka
Šiandien „Skalvijos" kino centre prasideda jau penktasis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF). Vienas kontroversiškiausių jo programos filmų - garsaus rusų dokumentininko Vitalijaus Manskio „Nekaltybė" („Devstvennost", 2008).

Režisierius ir prodiuseris V. Manskis gimė 1963 m. Lvove. Jis studijavo Maskvoje, Valstybiniame kinematografijos institute (VGIK). Kine debiutavo 1989 metais. Nuo tada Manskis sukūrė per 30 dokumentinių filmų ir serialų, jie buvo rodyti ir apdovanoti svarbiausiuose dokumentinio kino festivaliuose. Manskio filmų herojai - ir „mažieji" rusų provincijos žmonės, ir naujausios Rusijos istorijos personažai - Borisas Jelcinas, Vladimiras Putinas, Vladimiras Žirinovskis, Vladimiras Vysockis, duetas „Tatu"... Manskio filmai vertinami prieštaringai, jis nevengia šokiruoti žiūrovų, prisiliesdamas prie įvairiausių tabu. Lietuvoje buvo rodyta 1999 m. sukurta Manskio juosta „Asmeninės kronikos. Monologas". Šiame filme Manskis pasinaudojo savo inicijuoto „Šeimos kronikų" projekto surinkta 1951-1991 m. mėgėjiška kronika. 2005-ųjų rudenį Rygos tarptautiniame dokumentinio kino simpoziume Manskis paskelbė savo Realiojo kino manifestą, pagrindžiantį jo pastarųjų metų kūrybos metodą ir išprovokavusį audringą profesionalų diskusiją. Pateikiame Realiojo kino manifestą ir pokalbio su režisieriumi, išspausdinto žurnale „Iskusstvo kino" (2006, Nr. 6), fragmentus.

Realiojo kino manifestas

1. Nėra scenarijaus.

Scenarijus ir realybė nesuderinami. Prieš pradedant filmuoti nustatoma tik vieta, kur prasidės filmavimas, kartais filmo herojai ir bendra koncepcija. Prasidėjus filmavimui, dramaturgiją lemia tik realūs įvykiai. Tačiau realusis kinas nepretenduoja į bešališką fakto fiksavimą. Realusis kinas nėra realybės kopija.


2. Filmuojant autoriui netaikytini jokie moraliniai apribojimai. Tik juridiniai.

Norint pasinerti į filmuojamo objekto ir herojų erdvę, galima naudoti visus egzistuojančius technologinius metodus: įprastą ir slaptą kamerą, kino stebėjimą ir kita. Etikos klausimai sprendžiami ne filmuojant, o montuojant filmą.


3. Autorius neturi būti technologijos įkaitas.

Kino juosta, studijinis garsas ir apšvietimas, rakursas ir kompozicija nėra tokie svarbūs kaip galimybė fiksuoti realius įvykius. Vaizdo kokybė yra antrinė. Realybė - pirminė.


4. Rodant filmą žiūrovui titrais turi būti pranešama apie filmavimo laiką ir vietą.

Jei tai negali pakenkti filmuojamiems objektams ir personažams.


5. Jokio inscenizavimo ir rekonstrukcijos.

Autorius gali provokuoti herojų bet kokiems veiksmams ir pats gali būti įvykių dalyvis.


6. Nėra jokių filmo trukmės apribojimų.

Tai gali būti net begalinė tiesioginė transliacija.


7. Atsisakoma sąvokos „filmo pabaiga".


Joks filmas negali būti užbaigtas, nes realybė yra begalinė. Todėl autorius gali kurti naujas filmo versijas ir tęsti filmavimą po pirmo viešo filmo parodymo. Finaliniuose titruose vietoj žodžio „Pabaiga" rašoma pirmo viešo esamos filmo versijos rodymo data. Jei sukuriamos naujos versijos, pirmo viešo rodymo data nurodoma po ar prieš kitų versijų rodymo datas.


Vitalijus Manskis, 2005 metai

* * *

Naujos technologijos ir nauja filmavimo technika suteikė autoriui daugiau laisvės. Bet kieno pusėje yra jis, kur kamera? Jei atsigręžtume į pusės amžiaus senumo „realųjį kiną" - prancūzų cinema verite, už ką Jūs pasisakytume garsiajame Jeano Roucho ir Richardo Leacocko ginče? Leacockas tvirtino, kad negalima kištis į tai, ką filmuoji, reikia stebėti, kad nepražiopsotum, jo žodžiais tariant, „tiesos", o Rouchas sakė, kad tiesą reikia atrasti, autorius turi būti aktyvus įvykių dalyvis, jis manė, kad reikia provokuoti gyvenimą ir tada jis atskleis tiesą.

Manau, kad kamera esant reikalui gali būti slapta, įprasta arba provokuojanti. Akivaizdu, kad viename filme gali būti akimirkų, kai kameros buvimas išprovokuoja ryškius, iš anksto nenumatytus reiškinius ir veiksmus. Tačiau tie veiksmai gali būti nufilmuoti tik paslėpta kamera. Realiojo kino manifestas, kitaip nei Dzigos Vertovo manifestas „Kino - ki. Perversmas" ir juo labiau dokumentinio kino „Dogma", ne apriboja menininką, o priešingai - jį išlaisvina. Net nuo scenarijaus. Kiekvienas dokumentininkas pasakys, kad scenarijus reikalingas tik prašant pinigų filmui. Paskui mes jau jį kuriame.


Gerai, pakeiskime žodį „scenarijus" žodžiu „dramaturgija".

Tai jau kitas reikalas. Žinoma, dramaturgija atsiranda, bet jau filmuojant ir, svarbiausia, montuojant filmą. Dar vienas manifesto teiginys apie moralinių problemų sprendimą taip pat susijęs su montažu. Filmuodamas žmogų, kuris muša savo žmoną, niekad negali žinoti, kokią prasmę šis žmogiškas, asmeniškas jo aktas gali įgauti filmo kontekste. Jei išjungsi kamerą manydamas, kad tai filmuoti neetiška, žinoma, save ribosi, atsisakysi laisvės. Tačiau montuodamas gali išspręsti visus svarbiausius klausimus. Realusis kinas, kaip kinas ir kaip menas, gimsta montuojant. Dirbdamas su tikrovės medžiaga, menininkas, žinoma, sukuria savo tikrovę. Pats tikriausias dokumentinis kinas - „Traukinio atvykimas", jis apskritai nesukurtas, o užfiksuotas.


Tai klasikinis klausimas - rakursas, operatoriaus žvilgsnis - antroji realybė...

Bet objektyvesnio žvilgsnio už pirmąjį nekaltą brolių Lumiérê'ų žvilgsnį nėra. Juk tai vis dėlto buvo beveik realaus traukinio atvykimo kopija. O vėliau kino istorijoje sukurtas kitas dokumentinis filmas jau nebebuvo fiksacija, atsirado montažas, vadinasi, ir atranka, prasmių susidūrimas. Aš manau, kad „realusis kinas" neprivalo fiksuoti, jis neprivalo būti dokumentinis. Man atrodo, kad pirmasis „realiojo kino" pavyzdys - Dzigos Vertovo „Žmogus su kino kamera". Jame nufilmuota ne tik Maskva, bet ir Charkovas, ir visa tai paversta vienu miestu, viena konkrečia diena, ir kad ir kiek Šklovskis tryptų kojomis: „Duokite man to garvežio numerį!", niekam neįdomu, kur važiavo tas garvežys. Svarbu, kad garvežys važiavo Vertovo filme „Žmogus su kino kamera", ir pasinaudojus montažu buvo sukurtas realaus gyvenimo vaizdas, neturintis nieko bendro su dokumentiškumu. Apie tai aš užsimenu manifeste, sakydamas, kad tapęs menu dokumentinis kinas liovėsi buvęs dokumentiniu.


Tačiau ar „realusis kinas" mums nepraneš garvežio numerio?

„Realiajam kinui" paprasčiausiai yra lengviau pamatyti tą numerį. Tačiau man tai rūpi ne daugiau nei Vertovui. Negaliu prisiminti nė vieno didžiojo dokumentinio kino kūrinio, kuriam nekiltų moralinio pobūdžio klausimų. Išskyrus Herco Franko „Dešimčia minučių vyresnis" - šis filmas visada kels mano pagarbą. Ne tik kaip kino meno šedevras, bet ir kaip vienintelis visiškai gryno, moraliai nepažeidžiamo dokumentiškumo atvejis... Nors, ko gero... Kodėl tą berniuką filmavo slapta kamera? O ar su jo tėvais buvo susitarta iš anksto?

Apskritai visą nevaidybinio kino moralę dažniausiai galima suformuluoti vienu klausimu: įpilti herojui ar ne? Tą patį galima pasakyti ir apie romantiškus santykius su merginomis. Nugirdyti jas ar ne? Aš asmeniškai visada vertinau blaivių merginų „taip". Dar labiau - jų iniciatyvą. Žinoma, jei truputį įpilsi herojui, jis gali būti labiau atsipalaidavęs, bet greičiau bus įžūlus. Geriau įgyti herojaus pasitikėjimą ir jo atvirumą, kai jis blaivus ir tvirtos atminties. Galima jį provokuoti kiek širdis geidžia, bet neprovokuodamas gali gauti daug vertingesnį vaizdą, vertingesnį dokumentinį liudijimą.


* Parengė Kora Ročkienė

„7 meno dienos“ Nr.44 (826), 2008-12-05

Versija spausdinimui

Komentarai

JmQgBiQNrKPMRCBg, 2011-10-23 20:08

Kudos! What a neat way of tnihking about it.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti