Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 44 (826), 2008 gruodžio 05 d. > Dailė > Ko galime pasimokyti iš Vytauto Kalinausko kūrybos?
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Ko galime pasimokyti iš Vytauto Kalinausko kūrybos?


Jubiliejinė menininko paroda „Dar kartą" Vilniaus rotušėje


Vidas Poškus

Share |
„Dama su šermuonėliu ir ilgų distancijų bėgikai". 1975 m.
Straipsnio autoriaus reprodukcija







Suprantu, kad toks parodos recenzijos pavadinimas skamba šiek tiek mokykliškai. Net ir turėdamas omenyje Bažnyčios autoritetų tezes apie vaizduojamąją dailę kaip raštą beraščiams, gražias, bet utopiškas ir sunkiai įgyvendinamas švietėjų idėjas, galų gale - Arnoldo Hauserio mintis apie tiesiogines meninės kūrybos ir empiriškai suvokiamos tikrovės sąsajas, pats abejoju didaktine meno (ypač modernaus bei postmodernaus - sakyčiau, kad V. Kalinausko kūryba, kaip pirmuoju atveju liudytų kartono raižiniai, antruoju - „auksinės" iliustracijos, temperos ir asambliažai, viena koja rėmėsi į modernizmą, kita jau stipriai trypė postmodernizmo dirvonus) funkcija.

Kažin ar aptariamas autorius labai jau siekė būti švietėjiškas. Net ir turėdamas puikiausias galimybes veikti suvokėjus įvairiais sugestyviais, šiandieninių viešųjų ryšių specialistų ypač puikiai išnaudojamais „kanalais" - per kiną ir teatrą (menininkas yra sukūręs scenovaizdžių ne vienam lietuviškos kinematografijos ir scenos meno šedevrui). Taip pat auklėti V. Kalinauskas galėjo pasitelkęs iliustracijas, hampelmanus. Pamenu dar Šiuolaikinio meno centre veikusioje autobiografinėje parodoje eksponuojamą įspūdingą šūsnį darbų lietuvių ir užsienio poezijai bei prozai. Daugelis jų priklausytų chrestomatinių, mokinių ar savo intelektą siekiančių išplėsti asmenų ypač skaitomų veikalų sferai. Nereikia minėti visiems žinomos „Dieviškosios komedijos" ir „Fausto". Nebent V. Kalinauskas buvo toks puikus pedagogas, kad mokė nepastebimai, adresatams to net nežinant. Galbūt. Asmeniškai tai drįsčiau pripažinti.

Kelis kartus aplankęs parodą Vilniaus rotušėje, namuose susiradau Goethe's poemą ir paskaitinėjau atskiras ištraukas. Paskui archimediškai sušukau: „Eureka!" Turėjau omenyje tekstą, o ne iliustracijas - nes jas dievinau jau anksčiau. Iki šios retrospektyvos ne kartą bandžiau įveikti literatūros kūrinį. Kiekvieną kartą „užbuksuodavau" kažkur pirmosios dalies gale. Tačiau originalių piešinių paveiktas prisiverčiau atsiversti storą tomą. Ir patiko. Manau, kad taip atsitiko ne dėl asmeninio subrendimo (nors klasikai įveikti - nuo Homero iki Donelaičio - iš tikrųjų reikia gyvenimiškos patirties), bet dėl vizualių komentarų funkciją atlikusių iliustracijų.

Matydamas blykčiojančius fotoaparatus, džinsais užpakalius apsitraukusius jaunuolius, per tamsius akinius žvelgiančias merginas (tai, kad 7-8-ojo dešimtmečio mados, atributai, aksesuarai šiuo metu yra „ant bangos", absoliučiai nubraukia chronologines ribas tarp grafinių darbų ir nūdienio suvokimo) galvojau, kad faustiškosios dilemos ir abejonės kamuoja ne vieną amžininką. O Mefistofelis įvairiais vartotojiškumo bei verslumo dvasios pavidalais tyko ne vieno iš mūsų. Galbūt didaktiška, bet V. Kalinausko kūryba padėjo tai įsisąmoninti.

Dar nespėjau iš naujo paskaitinėti Dantės, bet retrospektyvinėje ekspozicijoje ne mažesnį įspūdį paliko iliustracijos „Pragarui", „Skaistyklai", „Rojui". Žvelgdamas į jas gailėjausi, kad sovietiniais laikais poligrafinė kokybė vis dėlto buvo tragiškai prasta. Užmurzinta, nusitrynusi spauda neperteikė puikiai įvaldytos temperos technikos, anatominio piešinio gebėjimų, koloristinio muzikalumo. Anksčiau, kai vartydavau knyginį variantą, tos iliustracijos nedarė jokio įspūdžio. Natūroje viskas atrodė kitaip. Beje, palyginti su analogiškais kitų autorių bandymais (kad ir Domenico di Michelino, Sandro Botticelli ar Williamo Blake'o, Gustave'o Doré), susidaro toks (galbūt klaidingas?) įspūdis, kad daugelis jų „užsiciklindavo" ties pragaro (Inferno) tema. Kraupios besikankinančių, smaloje verdamų ir dantimis griežiančių vėlių scenos įkvėpdavo kurti makabriškus, kraują stingdančius vaizdus. V. Kalinausko darbuose vienoda įtampa (su būtinais kiekvieno konkrečios psichologinės būsenos nulemtais nukrypimais) išlaikyta visose trijose dalyse. Fizinio kūno pavidalais apdovanotos, bet lyg žvakės plevenančios sielos (siela, nesvarbu kur - pragare, skaistykloje ar rojuje - vis tiek išlieka tik siela) kybo pomirtinėje erdvėje ir (pagal nuopelnus) arba atidirbinėja dėl savo gyvenimiškų kvailysčių, arba amžinai garbina Dievą.

Tad manyčiau, kad konkrečiai iliustracijų kūrėjai iš V. Kalinausko galėtų pasimokyti kelių dalykų. Visų pirma - gero akademinio, klasikinio pasiruošimo (deja, šiuo metu tai ypač deficitinė vertybė). Antra - įsiklausymo į patį tekstą, bendros nuotaikos pagavimo. Pripažinkime, kad šiuo metu, nors ir galima džiaugtis nemažu puikių knygos meistrų skaičiumi, tai būtų nepamainoma vertybė. Bet svarbiausia yra ne tai. Manau, kad pirmiausia reikėtų mokytis ne vien iš V. Kalinausko kūrybos, bet ir iš jo kaip asmenybės. Na tai kas, kad fiziškai menininko jau keleri metai nėra tarp mūsų. V. Kalinauskas, kaip žmogus, tiesiog neatsiejamas nuo kūrinių. Tai buvo menininkas, gyvenęs mene. Be jokios pompastikos ir mušimosi į krūtinę, deklaracijų, kad „aš pats esu menas". Ir ne vien todėl, kad daugelyje atspaudų, koliažų, objektų sušmėžuodavo paties autoriaus veidas. Aišku, autobiografija, epochos atspaudai visuomet aktualu, ypač dailėtyriniu požiūriu. Vis dėlto kiekvienas galime pasimokyti, kaip kurti ne tik kokius nors artefaktus, bet net savo gyvenimą. Lengvai ir nerūpestingai. Tartum žaidžiant (bet visuomet siekiant aukščiausio profesinio tobulumo). Panašiai - regis, atsainiai, lengvabūdiškai, tačiau gerai - turbūt sidabriniu pieštuku piešdavo ar kokia viola da gamba grieždavo renesanso, baroko aristokratai. Specialiai nedarė, nepozavo, bet kūrė.

Menininkai (ypač tai aktualu vietinio kultūrinio konteksto veikėjams) iš V. Kalinausko galėtų pasimokyti laisvumo ir erudicijos. Užtenka tik peržiūrėti gimtąją dailės istoriją ir konstatuoti, kad esminius postmoderniojo meno principus (minėtas žaidybiškumas, ironija ir ypač citavimas) pas mus vienas pirmųjų aiškiai formulavo ne kas kitas, o šio teksto „kaltininkas". Sovietinio režimo ir kultūrinės (ne tik jos) stagnacijos sąlygomis į globalius meno procesus besiorientavusio V. Kalinausko darbai neatitiko ne tik socialistinio realizmo, bet ir jam oponavusios, liaudies meno klišėmis operavusios, grynųjų formų tobulybės anachroniškai siekusios seminonkomformistinės dailės kriterijų. Chrestomatiniu pavyzdžiu galėtų būti tempera atlikta kompozicija „Dama su šermuonėliu ir ilgų distancijų bėgikai" (labai mėgstu šį darbą, todėl apsidžiaugiau pamatęs jį gyvai). Kažkokio estetinio grynuolio ieškančiam ambicingam modernistui ar socialinio/socialistinio gyvenimo tikrovę bandančiam perteikti oportunistui šis darbas turėtų būti visiškas nesusipratimas, literatūriškumo ir formalizmo, ironijos ir rimto kalbėjimo, žanrinių ribų išnykimo ir klasikinės tradicijos tąsos „makalošė". Angažuotą menininko erudiciją demonstravo iš kompozicijos į kompoziciją keliaujančios, palimpsestiškai viena kitą dengiančios ir komentuojančios, su tiesioginės realybės fragmentais diskutuojančios klasikinės dailės užuominos, detalės, citatos. Liberalia (meninės kūrybos požiūriu - jau vien tuo, kad vienodai drąsiai kūrė ir iliustracijas, ir tapybą, ir estampus, ir objektus, ir asambliažus, ir koliažus, be to, dar buvo puikus instaliatorius - silpnoka Rotušės ekspozicija pademonstravo, kiek daug mes praradome) pozicija V. Kalinauskas ne tik bandė, o gal ir įkūnijo jo taip mylėto Renesanso puoselėtą homo universalis idealą. Šia savybe jis buvo artimas keliems savo kartos kolegoms - Vincui Kisarauskui, Marijai Teresei Rožanskaitei. Šie žmonės liudijo, kad tikri menininkai (o ne tokie tik norintys būti) imliai reaguoja į gyvenimą, nebijo keistis, todėl visuomet išlieka jauni ir gyvi.

Tad V. Kalinauskas gal ir nebuvo mokytojas siaurąja prasme, bet geri pavyzdžiai, stiprios asmenybės ir puikūs menininkai savaime auklėja ir moko. Kiek paimsime iš jų - mūsų pačių reikalas.

„7 meno dienos“ Nr.44 (826), 2008-12-05

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

mefistui Siulas, 2008-12-08 14:50

gal per daug sau leidi, a.a. menininka nabasniku vadint?

metastofelis, 2008-12-05 20:18

bent jau apie nabasnika rasydamas, daktaras galejo savirefleksines makaloses neprimakalosint. ar visiems subrendusiems po 30-ties, privaloma makalosintis?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti