Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Piešinys pagal piešėją


Mintys po parodos „Piešinys 2008", skirtos skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus atminimui „Arkos" galerijoje


Ramutė Rachlevičiūtė

Share |
Mikalojus Povilas Vilutis. „Šešios akys". 2008 m.
Dabar, kaip ir XX amžiaus pabaigoje, yra daug abejojančių akademinio piešinio svarba. Dalis žymių viduriniosios kartos menininkų yra įsitikinę, kad studijinis piešinys yra tik vienas būdų išmokti amato ir trukdo menininkui atrasti autentišką kelią. Taigi teiginys „išmok piešti akademiškai, o po to daryk ką nori" šiuo metu naujojo meno kūrėjams atrodo senstelėjęs. Piešinys juos domina kaip projektas, paruošiamoji meno kūrinio stadija.

Kai žiūri į Mindaugo Skudučio piešinius, nežinai, ką galvotų toks piešimo iš natūros skeptikas. Piešiniai yra labai meistriški, autentiškai skudutiški, o kiekvienas motyvas turi nepakartojamos nuotaikos, žavesio. Vadinti juos piešiniais iš natūros būtų pernelyg paprasta ir netikslu. Piešėjo meistrystė ir gebėjimas piešinį paversti savarankiška menine vertybe yra akivaizdus ir Žygimanto Augustino žmogaus studijose.

„Arkoje" surengtoje antroje piešinio parodoje dalyvauja bene dukart daugiau dalyvių nei pirmojoje, nors nesimato žymių vyresniosios kartos piešėjų - Sofijos Veiverytės, Dalios Matulaitės ir kt. Nėra ir retrospektyvinio, memorialinio kampelio, kur būtų galima susipažinti su anapilin išėjusių garsių piešėjų darbais. Susirinkę į parodą piešėjai nekreipia dėmesio į svarstymus apie pakitusias piešinio funkcijas ir į neva nuvertėjusį piešimo iš natūros metodą. Dalis piešėjų gilinasi į modelių studijas: piešė studijuodami Vilniaus dailės akademijoje, o ir dabar piešia su didžiuliu malonumu. Kartu su grupele įvairių kartų dailininkų - piešinio entuziastų - mūsų dienomis renkasi Vilniuje, „Arkos" galerijoje. Susidėję į krūvą pinigėlius, samdosi modelį ir jį piešia, studijuoja. Vieni piešia tą patį piešinį keletą valandų studijuodami (Paulius Juška), sintetindami, dekoratyvindami (Arvydas Kašauskas, Dovilė Tomkutė ir kt.), kiti piešia vikriau (Nijolė Jurgelionienė), nesistengdami užgriebti visko, o tik rinkdamiesi jiems svarbesnius dalykus. Kiti piešėjai (Gintaras Palemonas Janonis, Arvydas Ališanka, Jolanta Sereikaitė, Gediminas Piekuras) savo darbuose įkūnija vizijas. Dar kiti dailininkai sukoncentruoja žvilgsnį į gamtos vaisių (Rūta Ona Čigriejūtė, Stasys Aukštuolis) arba į portretinį žmogaus vaizdavimą (Nona Zavadskienė), o gal tiesiog pasiduoda gamtos nuotaikų fiksavimui (Giedrė Riškutė).

Šiųmetinės parodos laureatas Mikalojus Povilas Vilutis piešia „Sukryžiuotas akis", „Šešias akis", gal tiksliau - brėžia ranka taip, kad protarpiais ir iš toli gali įtarti, jog tai kompiuterio darbas. Priartėjus abejonės išsisklaido - regi suminkštėjusias, judrias ir gyvybingas linijas, kurias gali palikti lapo popieriuje tik menininko ranka. Vaizdai traukia dėmesį įtaigia autoportretiška forma, ir klouno kaukės neatrodo nei pabodusios, nei banalios.

Grafiko Jono Čepo piešiniai skleidžia nežabotą ekspresiją, kurios jokia nacionalinė mokykla neišmokytų. Žmogaus palinkusi figūra atrodo lyg sulenkta spyruoklė, kuri kiekvieną akimirką gali imti ir atsitiesti.

Jūratės Kirtiklytės piešiniai anksčiau gal ir nebūtų laikomi piešiniais, kaip neatitinkantys piešinio specifikos. Šiais laikais jos plakatiški, atvirai dekoratyvūs, gal net ir taikomojo meno principais besivadovaujantys piešiniai su nemaskuojamo hedonizmo prieskoniu vis dėlto stebina meistryste ir autentišku nuoširdumu.

Piešinio supratimo ribos galėtų būti gerokai įvairesnės, technikos - margesnės. O ta įvairovė, kuri yra parodoje, retsykiais glumina: piešiniais vadinami tapybos kūrinių eskizai (Aloyzo Stasiulevičiaus), taikomosios grafikos, grafinio dizaino kūrinėlių pavyzdžiai (Antano Žukausko), knygų iliustracijos (Odetos Staponkutės), monumentaliosios ir dekoratyvinės dailės projektai (Onutės Juškienės). Kita vertus, piešinio parodos tam ir rengiamos, kad kiekvienas dailininkas pademonstruotų savo požiūrį į piešinio specifiką, priemones ir atlikimo būdus.

Kol vieni tikina, kad geras piešėjas ir yra tik geras piešėjas, bet užtat prastas menininkas, dailininkai be baimės „Arkos" galerijoje demonstruoja savo piešinius ir laukia kitos piešinio parodos.

„7 meno dienos“ Nr.43 (825), 2008-11-28

Versija spausdinimui

Komentarai

o, 2012-05-09 17:38

gg

UqaFUCtYjVT, 2012-03-15 23:22

Your pstnoig is absolutely on the point!

kiskis p, 2008-12-04 10:46

nuostabus vaizdas. vakarinis piesimas. pieseju samburis. pasakysiu prekybos agentams, atsitarabanys su "zepter" puodais ir siurbliais.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti