Ir taip toliau
Klaudijus Petrulis. „Cacos". 2008 m. Reikėtų pradėti nuo įrėmintos ir atskirai kabančios Karlo Marxo citatos - paklausiau galerijos darbuotojų, ar ši citata tikrai yra parodos dalis - nes ji, spėju, yra konceptualia parodos ašimi.
Citatoje teigiama, kad tapymas yra labiausiai nenaudingas laisvalaikio praleidimo būdas, kad drobė galėtų būti panaudota aprengti milijonams vargšų ir skurstančiųjų. Labiausiai tikėtina, kad parodos autorius šią citatą pasirinko kaip ironišką ir žaismingą foną kūriniams suvokti.
Tapybą sąlygiškai būtų galima suskirstyti į tokią, kuria kas nors sąmoningai (pa)sakoma, ir tiesiog įvairių amato išmanymo lygmenų puošybinę tapybą. Žinoma, meno...
|
Piešinys pagal piešėją
Mikalojus Povilas Vilutis. „Šešios akys". 2008 m. Dabar, kaip ir XX amžiaus pabaigoje, yra daug abejojančių akademinio piešinio svarba. Dalis žymių viduriniosios kartos menininkų yra įsitikinę, kad studijinis piešinys yra tik vienas būdų išmokti amato ir trukdo menininkui atrasti autentišką kelią. Taigi teiginys „išmok piešti akademiškai, o po to daryk ką nori" šiuo metu naujojo meno kūrėjams atrodo senstelėjęs. Piešinys juos domina kaip projektas, paruošiamoji meno kūrinio stadija.
Kai žiūri į Mindaugo Skudučio piešinius, nežinai, ką galvotų toks piešimo iš natūros skeptikas. Piešiniai yra labai meistriški, autentiškai skudutiški, o kiekvienas motyvas turi nepakartojamos nuotaikos, žavesio. Vadinti juos piešiniais iš natūros būtų pernelyg paprasta ir netikslu. Piešėjo meistrystė ir gebėjimas piešinį paversti savarankiška menine vertybe yra akivaizdus ir Žygimanto Augustino žmogaus studijose.
„Arkoje" surengtoje antroje piešinio...
|
Sunku patikėti, bet pabaiga laiminga
Gintaras Didžiapetris. „Tu esi veidrodis". 2007 m. Galerijos „Tulips&roses" ir menininko nuosavybė Konceptualus Gintaro Didžiapetrio kūrinys „-1" - tuščioje baltoje galerijos erdvėje pristatytas kaip nesamas ir niekada nebūsiantis sukurtas, todėl abstraktus kūrinys yra tobuliausias analinės fazės fantazmo įgyvendinimas.
Kūrinys yra duodamas ir neduodamas tuo pačiu metu. Autorius gali jo buvimą ir nebuvimą stumdyti savo mintyse, kiek tik pageidauja. Gali net patirti paradoksalią pilnatvę, nes ir avys sveikos (kūrinys egzistuoja kataloge, spaudoje, mintyse kaip bet kuris kitas kūrinys; juolab kad „-1" yra įsigytas kolekcionieriaus), ir vilkas sotus (nėra nieko, ką galima būtų atimti, pasisavinti; turėjimas ir autorystė yra užrakinta ir nepažeidžiama, t.y. lieka viduje ir teikia...
|
|