Du pirmi serijos autoriai, kuriuos parinko teatrologės Ramunė Marcinkevičiūtė ir Rasa Vasinauskaitė, atstovauja skirtingoms epochoms ir kultūriniams kontekstams. Tačiau skiria juos ne dešimtmečiai, o greičiau dviejų amžių - XIX ir XX - virsmas, nubrėžęs ribą tarp senųjų ir moderniųjų laikų.

Chronologiškai Zola užbaigia XIX amžių, bet savo kūriniais ir idėjomis jau ženklina kitokių meninių pažiūrų formavimąsi, su kuriomis teatro srityje siejama paskutinį XIX a. dešimtmetį gimusi režisieriaus profesija. Ir nors Zola bei Mejerholdas atrodo kaip estetiniai oponentai, būtent juos pažinus galima gręžtis į daugelį kitų XX a. teatro teoretikų bei praktikų. Pristatę šiuos autorius, serijos sumanytojai ketina nenuleisti rankų ir šią biblioteką kasmet pildyti vis kitomis pasaulio ir lietuvių teatro menui reikšmingomis figūromis.

Kritikai, Zola amžininkai, kaltino jį atsukus prieš teatrą savo ginklus todėl, kad rašytojo pjesės neturėjo scenoje pasisekimo. Turbūt iš dalies jie buvo teisūs. Tačiau Zola nepakantumą savo laiko teatrui kėlė scenos nenoras keistis. Įpratusi prie vienų žanrų, vienokios vaidybos, vertusi ir kitus dirbti pagal nusistovėjusias teatrines konvencijas, scena ne tik nesileido suvedžiojama novatorių, bet ir aktyviai jiems priešinosi. Pagal audringus publikos plojimus, švilpimą ar spengiančią tylą tuometiniai kritikai vertindavo pjesės ir spektaklio sėkmę, laikraščiuose liaupsindavo silpnus, pagal vieną modelį sukurtus ir suvaidinamus tekstus, metams ar net dešimtmečiams užverdami teatro duris gerokai talentingesniems kūriniams. XIX a. pabaigoje Zola bene vienintelis savo poleminiais ir kritikos straipsniais priešinosi visoms tuometinėms teatro konvencijoms, pradedant dramaturgija ir baigiant scenos apipavidalinimu, kostiumais ir vaidyba, buvo negailestingas teatro ir kritikos santykiams. Rašytojas puikiai išmanė ir teatro užkulisius, ir kūrybinę virtuvę, tad jo svarstymai, nuosprendžiai ir vertinimai nebuvo atsitiktiniai, o žvelgiant iš istorinės perspektyvos - teisingi ir įžvalgūs.

Prancūzams pasisekė dvigubai: kaip rašytojas, Zola atkakliai teigė naujos dramos, naujo draminio rašymo, naujų dramaturgijos taisyklių poreikį, ir jos išties netrukus buvo sukurtos bei išplėtotos tiek prancūzų, tiek kitų šalių autorių. Kaip dramaturgas, Zola teigė naujo teatro, naujų sceninės kūrybos principų, apskritai teatro kultūros atsinaujinimo poreikį, ir jo idėjas netruko realizuoti teatro praktikai režisieriai. Prancūzijoje - André An toine'as, Vokietijoje - Otto Brahmas, Rusijoje - Konstantinas Stanislavskis, ką jau kalbėti apie XIX- XX a. ribos skirtingų šalių dramaturgus.

Parašytas 1881 m. „Natūralizmas teatre" - tai Zola svarstymų, atsakymų amžininkams rinkinys, kurį jis sudarė iš laikraščiuose publikuotų straipsnių. Kaip „romanistas natūralistas", jis ir šiuose teatrui skirtuose tekstuose - drąsus, įžūlus, griebiantis jautį už ragų ir teigiantis savo tiesą autorius. O ši tiesa, erzinusi Zola amžininkus, pasirodo, neprarado aktualumo ir dabar. Kai visi Zola oponentai kritikai džiaugėsi pjesių ir spektaklių gausa, Zola vienintelis kartojo - scena tuščia, nes joje nėra dramos genijaus.

Kai didžiulės šalies lėšos buvo skiriamos į vis naujiems muzikiniams teatrams steigti, ypač remta garsioji Paryžiaus opera, Zola sielojosi dėl skurstančios dramos scenos. Kai dramos problemas manyta išspręsti steigiant naujus teatrus, Zola ironizavo - taip blogos pjesės bus tik dauginamos, nes geresnes sužlugdys nepasikeitęs požiūris į scenos apipavidalinimą ir vaidybą, ateinąs iš mokyklos. Ar gali pasikeisti dramaturgija, kai jauni autoriai, rašydami savo pirmąją pjesę, jau yra užsikrėtę blogais teatro pavyzdžiais? Ar įmanoma nauja vaidyba, kai mokykloje metai po metų dėstomos tos pačios elgesio scenoje taisyklės? Ar gali deramai dramą ir spektaklį įvertinti kritika, jei ji vadovaujasi jų trumpalaikės sėkmės šurmuliu ir nebesugeba suformuoti vertinimo kriterijų, nes šiuo spartėjančiu ir reklama gyvuojančiu laiku jau ne analizuoja pjeses ir spektaklius, bet anonsuoja?

Atsigręždamas į teatro istoriją, nubrėždamas ilgą prancūzų scenos meno raidos kreivę, Zola išties buvo negailestingas, diagnozuodamas jos nuosmukį visose srityse: dramaturgijoje, vaidyboje, scenografijoje. Ir nė pats nenumanė, kad stovi ir prie prancūziškosios, ir prie pasaulinės režisūros lopšio, kaip išsigelbėjimą siūlydamas „natūralistinę techniką", sceninės tiesos meną, grįstą gyvenimo tiesa.

Natūralistinio teatro technika gyvavo neilgai, bet be jos scenos menas nebūtų kristalizavęs naujų krypčių, nebūtų formavęs sąlyginio teatro technikos. Rusų režisierius Vsevolodas Mejerholdas šiuo požiūriu - pavyzdinis. Jis ne tik scenos praktikai, juolab režisūrai, suteikė autonomiškos profesijos statusą, bet ir ją prilygino tokiai meninei kūrybai, kuri nenusileidžia, bet dar ir viršija dramaturgo „įgaliojimus". Nes režisūra - tai spektaklio autorystės įrodymas, grįstas nauja scenine dramaturgija, „rašoma" teatro scenoje ir iš teatro materijos.

Knygoje „Apie teatrą" lietuvių kalba pateikiami ankstyvieji Mejerholdo tekstai, pasisakymai ir svarstymai bei straipsnis „Balaganas", publikuoti atskirai bei to paties pavadinimo rinktinėje (1913). Savo laiku jie skambėjo kaip opozicija Konstantino Stanislavskio spektakliams, o kartu atspindėjo XX a. pradžios pasaulinio teatro pokyčius, susijusius su jo simbolinės ir poetinės prigimties paieškomis. Neatsitiktinai Mejerholdas šiuose savo straipsniuose gręžėsi į neliteratūrinio teatro formas, juolab į ilgaamžę teatro, kaip balagano, tradiciją, kuri yra vienas iš svarbiausių šaltinių norint atnaujinti ir suteikti gyvybę scenos menui.

Paradoksalu, bet būtent Mejerholdas savo pirmaisiais (ir vėliausiais, statytais jau 4-ajame dešimtmetyje) spektakliais reformavo tą prancūzų teatro palikimą, apie kurį su ilgesiu kalbėjo Zola - XVII a. Moliêre'o teatrą, ir reabilitavo Zola stačiai nekęstą XIX a. vidurio melodramą. Na o stodamas prie sąlyginio teatro „vairo", rusų režisierius jau buvo išėjęs natūralistinio teatro mokyklą ir puikiai matė jos ribotumą ieškant scenoje ne „gyvenimo atkarpos" tikrumo, bet įsivaizduojamų pasaulių gelmių ir vaidybos džiaugsmo.

Kaip ir kiekvienas tikras teatro reformatorius, Mejerholdas transformavo visus teatro elementus, pradedant vaidyba ir baigiant scenografija bei muzika, teatro architektūra ir žiūrovais. Žvelgė į ateitį, formavo būsimo teatro principus ir kartu kaip tikras reformatorius, kritikuodamas esamą teatro situaciją, atspirties ieškojo pasaulio teatro istorijoje. Anot jo, norint senąsias formas griauti, reikia visų pirma jas išmanyti, o norint išmanyti, reikia ir išbandyti.

Pats Mejerholdas nuėjo netrumpą kelią, tiek dramos, tiek operos teatrui suteikdamas impulsų ne vienam vėlesniam dešimtmečiui, ir jo režisūrinės strategijos ne kartą keitėsi. Tačiau svarbu tai, kad teatro gyvybingumą, reikalingumą ir svarbumą jis kildino iš scenos gebėjimo girdėti ir menu paversti tai, kas vyksta gyvenimo tikrovėje.

Pirmosios TTB knygos neatsitiktinai leidžiamos vienu metu - jos viena kitą papildo, savaip viena kitai oponuoja. „Natūralizmas teatre" ir „Apie teatrą" lydintys komentarai bei baigiamieji straipsniai padeda geriau susipažinti su abiejų menininkų biografijomis ir veiklos kontekstu, nubrėžia gaires tolesniam jų idėjų gyvavimui. Serijos leidėjai ir sumanytojai tikisi, kad ji bus reikalinga ne tik tiems, kuriems teatras tapo profesija, bet ir visiems, kurie juo domisi, ieško atsakymų į jau šiandienos scenos keliamus spektaklio „skaitymo" ir vertinimo klausimus.

„7 meno dienos“ Nr.42 (824), 2008-11-21