Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 42 (824), 2008 lapkričio 21 d. > Teatras > Lėlių šventės atokaitoje
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Lėlių šventės atokaitoje


Pokalbis su teatro dailininke Rosita Raud


Daiva Šabasevičienė

Share |
Teatro dailininkė Rosita Muraškaitė-Raud. Julijaus Lozoraičio nuotrauka
Spalio pabaigoje Vilniaus teatras „Lėlė" šventė savo penkiasdešimtmetį. Šiai gražiai sukakčiai buvo skirta daug renginių, tarp kurių didžiausias ir sėkmingiausias - „Vieno teatro festivalis", kurio metu svečiai iš užsienio, taip pat ir Lietuvos žiūrovai galėjo per savaitę išvysti visus - net dvidešimt keturis - repertuarinius „Lėlės" spektaklius.

Atrodytų, kas čia tokio, bet čia ir yra „Lėlės" paslaptis, kad visa darni lėlininkų šeima nuo ryto iki vėlaus vakaro dirbdami ir būdami kartu sugebėjo ir sukurti, ir pajausti šventę. Jau atėjęs į rūbinę galėjai sutikti malonius budinčiuosius, rūbininkes, o vakare, pasilikęs lėliškai papuoštoje kavinukėje (popierinės užuolaidėlės išpjaustytos įvairiomis figūrėlėmis), susilaukti šilto pačių aktorių aptarnavimo. Vieni kitiems padėdami lėlininkai sukūrė ne pompastišką, ne „valstybinę" ar panegirinę, bet profesinę šventę. Spektaklių aptarimai ir naujų meškeryčių užmetimai į ateitį rodė, kad dabartinis šio teatro entuziazmas yra svarus argumentas įrodant čia dominuojančius profesionalumo pagrindus. Trys „juodvarniai" - juodom eilutėm pasidabinę Juozas Marcinkevičius, Vilius Kirkilionis, Rimas Driežis - ir „sesuo Elenytė" - darbščioji Alma Braškytė - buvo šio jubiliejaus vedantieji. Ir to pakako, kad visos įmanomos šios šventės nišos būtų užpildytos. Dar vasaros viduryje teatras pristatė gražų leidinį „Gyvasis lėlių muziejus". Tai buvo puikus įvadas į šventę. Smagu, kad Aušra Bagočiūnaitė sukūrė ne tik šios knygos dizainą, bet ir viso festivalio stilių, papuošusį ne tik šio teatro prieigas, bet ir visą Vilnių. Festivalio metu viename ar kitame miesto kampe galima buvo išvysti į festivalį kviečiančias išraiškingas lėlių galvas.

Be oficialiai skelbtų renginių pavyko atrasti ir pačius netikėčiausius. Vienas iš tokių buvo vakaras, skirtas Viliui Orvydui. Lyg ir ketinta daugiau kalbėti apie naująją knygą, skirtą šiam autentiškiausiam menininkui, bet Vytauto V. Landsbergio dėka vakaras virto pokalbiu apie Orvydo asmenybę, skverbiantis ten, apie ką dar niekas ir niekada neužsiminė.

Apie tikrai mokslinę konferenciją „Lėlių teatras Vilniuje: tradicijos, įtakos, atradimai", kuriai kruopščiai ir ilgai ruošėsi Rimas Driežis, galima ir nekalbėti, nes jos rezultatą išvysime atskiroje knygoje. Ir parengtos temos, ir išsamus teminis pranešėjų pristatymas gali būti įvardytas pirmuoju lietuvių lėlių teatro vadovėliu - studentams belieka laukti šio leidinio. Po lietuvių profesionalios lėlininkystės pradininko Stasio Ušinsko 1938 metų filmo „Storulio sapnas" DVD, kuriam muziką prieš porą metų parašė Gintaras Sodeika, šis teatras atskira plokštele išleido 1971 metų „Lėlės" spektaklio - Marcelijaus Martinaičio „Pelenų antelės" (pagal lietuvių liaudies pasaką „Sigutė"), kur skamba Teisučio Makačino muzika, o personažų dainuojamąsias partijas atlieka legendinė dainininkė Beatričė Grincevičiūtė ir vyrų oktetas - garso įrašą. Autentiškoje spektaklio fonogramoje skamba pirmosios „Lėlės" teatro kartos aktorių balsai.

Šie ir kiti prisilietimai liudija svarius teatro darbus, kuriems įgyvendinti kartais reikėtų ne vienų metų ir didelių sumų. Bet lėlininkai, per daug nieko nesitikėdami, įrodė, kad jie tikrai sulaukė solidaus amžiaus. Net finalinei savo šventei jie pasirinko ne „vieną tortą ir penkiasdešimt žvakučių", o „penkiasdešimt tortų ir vieną žvakutę". Humoro dozė - neišvengiama šventės sėkmė!

Beveik prieš trisdešimt metų šiame teatre dirbo tuomet dar tik studijoms besiruošianti teatro dailininkė Rosita Raud, šiuo metu daug kurianti įvairiuose Estijos teatruose. Ji dalyvavo ir „Lėlės" renginiuose.


Šiame teatre dirbai beveik prieš trisdešimt metų. Kokį teatrą palikai ir kokį radai?

Pradėsiu nuo sentimentų ir... kvapo. Prieš dvidešimt aštuonerius metus, kai įkėliau koją į „Lėlės" teatrą, mane pakerėjo jo specifinis kvapas. Tą kvapą sunku nusakyti - tai gotikinių pelijančių rūsių, dulkių, klijų, senų medžiagų, prakaito, cigarečių dūmų ir dar dievai žino kokių kvapų mišinys. Jau vien tai kūrė mistišką atmosferą. O kai dar pro šalį prasliūkindavo medinę skulptūrą primenantis Mazūras savo linguojančia, lėta eisena, iškart pasijusdavai nerealiame pasaulyje. Tad, aišku, po daugelio metų instinktyviai mėginau ieškoti to kvapo. Neradau. Tik laiptinėje tarp antro ir trečio aukšto buvo kažkoks panašus dvelksmas. Ar nusivyliau? Aišku, kad ne. Praėjo laikas, teatras išsivalė rūsius, susiremontavo, atidarė labai mielą Mažąją salę. Visa tai džiugu. Laikas kitas ir teatras kitas.


Kokie festivalio spektakliai paliko didžiausią įspūdi ir kodėl?

Ypač gerą įspūdį paliko Mažojoje salėje vaidinami spektakliai. Stiliaus atžvilgiu jie visi labai įvairūs, bet juos jungia bendras, jautrus kamerinės atmosferos pajautimas. Spektakliai subtilūs ir labai sąžiningai atlikti visais aspektais, pradedant apipavidalinimu ir baigiant režisieriaus darbu bei aktorių vaidyba. Smagu buvo matyti Vitalijaus Mazūro penkiolikos metų senumo „Raudonkepuraitę", kuri ir dabar yra tokia pat gaivi ir švytinti dėl puikios aktorių Juozo Marcinkevičiaus ir Elvyros Piškinaitės vaidybos. Man asmeniškai netikėtas atradimas ir didžiulis džiaugsmas yra Nijolės Indriūnaitės kūryba. Ji sugebėjo atlikti labai sunkų lėlių teatre dalyką - gerą poetinį tekstą integruoti į spektaklio veiksmą taip, kad jis skambėtų neužslopintai ir stipriai. Dažniausiai šnekant apie „Lėlės" teatrą minimas jo korifėjus - Vitalijus Mazūras. Jo paskutinis spektaklis „Eglė žalčių karalienė" sukėlė daug diskusijų tarp svečių. Mazūras, būdamas labai talentingas teatro žmogus, gerai ir adekvačiai jaučia laiką. Jo spektaklių amžinasis Eglės mitas įvairiais istoriniais etapais skamba skirtingai ir visada užburia įspūdinga vizualia kalba. Mazūras lieka ištikimas savo teatro estetikai, nors laikas ir mintys ją iš dalies koreguoja, o gal ir provokuoja. Didelė laimė, kad teatras atrado Rimą Driežį, o gal Rimas teatrą, nežinau. Teatras jau gana solidaus amžiaus, tad laikas atsigręžti į praeitį, prisiminti, kas buvo, pagalvoti apie ateitį. Tam reikia geros valios ir iniciatyvos. Todėl ačiū Rimui už tai, kad jis sugaišta daugybę laiko rinkdamas ir gaivindamas teatro „simbolinį kapitalą". Be abejo, tai atsispindi ir jo kūrybinėje veikloje. Jo spektakliuose lietuviško lėlių teatro tradicijos jaučiamos geriausiai ir stipriausiai.


Esi dailininkė, tad įdomu, kurių kolegų darbai Tave suintrigavo? Kuo Tau pasirodė įdomus ir svarbus šis „Lėlės" festivalis?

Taip jau susiklostė, kad galbūt dėl Mazūro įtakos „Lėlės" teatro spektaklių vizualioji kalba buvo ir yra viena iš stipriausių sudedamųjų dalių. Džiugu ir smalsu stebėti Julijos Skuratovos, Rimo Driežio, Aušros Bagočiūnaitės-Paukštienės darbus. Tai yra profesionalūs ir aukšto estetinio lygio darbai.

Ačiū „lėliukams" už festivalį. Tai labai įspūdinga ir gera iniciatyva - šitaip švęsti savo jubiliejų. Turėjau gerą progą pamatyti teatro spektaklius, susitikti su kolegomis, pasidalyti įspūdžiais ir padiskutuoti. Išgirdau daug naujo konferencijoje - dėl laiko stokos ji buvo gal per daug koncentruota, bet labai įdomi.


Ar galėtum nubrėžti ryškesnes ribas tarp estų ir lietuvių lėlininkų? Kuo skiriasi mūsų dvi kultūros šioje srityje?

Ribos - dievai žino. Galbūt vienas dalykas vis dėlto krenta į akis. „Lėlėje" mažiau jaučiama jaunimo įtaka. Tiksliau, nėra to gaivaus, jaunatviško „draivo". Jaunimo akivaizdžiai yra per mažai. Tai truputį atsispindi spektaklių choreografijoje, kuri ne visada pakankamai gyvybinga. O juk lėlių teatre vienas iš gardesnių kąsnelių yra ryšys tarp kūno ir objekto. O dabar ta choreografija yra gana paprasta - žingsnelis į vieną pusę ir į kitą, pasišokinėjimas ir pasitrepsėjimas. Trūksta eksperimentinio požiūrio į šio teatro specifinį medžiagiškumą. Dėl to kenčia muzikiniai teatro spektakliai, kuriuose turėtų dominuoti muzika ir judesys. Talino lėlių teatras yra smarkiai atjaunėjęs. Atėjo visas būrys jaunų aktorių, jie nori dirbti, bet, deja, nelabai moka. Trūksta lėlininko profesionalumo, bet galbūt todėl, kad senoji karta baigia išnykti nespėjusi perduoti profesinio patyrimo. Kartų pasikeitimas įvyko per greitai ir nesklandžiai. Tai suprasdama teatro vadovybė kviečiasi iš užsienio režisierius, organizuoja „meistriškumo klases" su žymiausiais Europos lėlininkais, padeda aktoriams dalyvauti tarptautiniuose lėlių teatro festivaliuose. Manau, kad ateityje tai duos gerų rezultatų. Šiaip teatre yra labai geranoriška kūrybinė atmosfera - daug entuziazmo, jaunatviško maksimalizmo ir aktorių vaikų krykštavimo koridoriuose. Optimizmas jaučiamas kiekviename teatro kampelyje, ir tai suteikia kūrybinius sparnus, kurių taip mums visiems reikia.

Norėčiau ir „Lėlės" teatrui palinkėti stipraus vėjo lekiant tais sparnais. Naujo ir spalvingo kūrybinio žydėjimo teatro scenoje.

„7 meno dienos“ Nr.42 (824), 2008-11-21

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

Gražina, 2008-11-22 18:24

Noriu palinkėti didžiausios sėkmės Rositai ir padėkoti už kadaise kauniečių labai pamiltą spektaklį su jos nuostabiomis lėlėmis -"Skudurinė Onutė".

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti