Déjâ vu

„Skalvijos" salėje laukdama Juliaus Ziz (Žižliausko) filmo „Vilkas" premjeros ir po jos negalėjau atsikratyti déjâ vu įspūdžio. Prieš filmą žiūrovams pagrojo režisieriaus draugai. Džiazo kompozicija galėjo patikti arba ne, bet ne tai svarbiausia. Buvo akivaizdu, kad muzikantai, ypač vienas, kuris vaizdingai tarškino metalines grandines ir kankino metalinį pjūklą, jautėsi taip, tarsi būtų naujosios muzikos kolumbai ar įsivaizdavo esantys pačiame 7-ojo dešimtmečio Niujorko undergroundo centre. Ta išnykusios avangardo dvasios nostalgija persmelkė ir Juliaus Ziz filmą. Jis tarsi sukurtas ne tik pagal Jono Meko prozą, bet ir perkelia į šių dienų kiną undergroundo maištininkų postulatus. Siužetas yra minimalus. Filmo pradžioje iš sustojusios kariškos mašinos vidury miško išvaromas kalinys. Kareivis jį nori sušaudyti, bet šis pabėga. Paskui visą filmą jis bėgioja po pasakiškai gražų mišką, mato vizijas - baisią seną moteriškę ilgais plaukais ir jauną vandenyje plaukiojančią nimfą - bei prisimena žiaurius tardymus kalėjime. Paraleliai rutuliojama korumpuoto valdininko ir jo santykių su bukaprote sekretore linija. Valdininkas organizuoja jo seniūnijos valdose atsiradusio vilko medžioklę ir gamtoje išgėrinėja su medžiotojais. Visą žiūrovui žinotiną informaciją, pavyzdžiui, kad apkaltintasis nieko nežudė, kad žudikė yra sekretorė, kad ji yra valdininko meilužė ir pan., sužinome iš dialogų arba savotiškų Arturo Jevdokimovo (jis taip pat yra filmo prodiuseris) vaidinamo viršininko žodžių - dialogų arba „įgarsintų" minčių. Į pasakojimą kažkodėl įterpiamas ir bevardis Skirmanto Valiulio suvaidintas personažas - traukinio tualete jis skutasi pažastis ir klausosi duris visaip bandančio atidaryti valdininko monologo. Savaime gražu, bet „Andalūzijos šuo" čia tikrai niekuo dėtas.

„Vilkas" sugrąžina kažkada itin maištautojų kino mėgtą abstrakčią opoziciją: kareiviai, kalėjimas simbolizuoja prievartos kupiną valstybės pasaulį, pabėgęs kalinys ir valdininko gaudomas vilkas - laisvės stichiją. Prievartos ir laisvės idėjos, žmonių ir žvėrių supriešinimas savo laiku pagimdė ne vieną gyvą kino metaforą, bet tai paskutiniais dešimtmečiais taip „nugrota", o Ziz nepajudina net mažojo savo rankos ar kojos pirštelio, kad pasakytų ką nors naujesnio ar originalesnio. Jis užsižaidžia patetiškais, kino avangardininkų nuo seno mėgstamais rakursais, kai filmuojama (operatorius Vladas Naudžius) iš viršaus arba iš apačios ir kažkada kino kūrėjų ir fotografų itin pamėgta kadro soliarizacija: žmonių užspiesto vilko žvilgsnį imituojančiais krauju pasruvusiais kadrais filmas prasideda ir baigiasi. Beje, iš naujesnių laikų atėjusi stilistinė priemonė yra savotiškos pauzės - juodi kadrai, nuolat įsiterpiantys į filmo pasakojimą.

Eklektiškos ir detalės: medžiotojai geria šių dienų lietuvišką trauktinę, bet sekretorė spausdina senoviška elektrine rašymo mašinėle, tardymas vyksta stalinistiniuose kazematuose, bet kalėjimo mašina ir kareivio uniforma, matyt, pasiskolinti iš dabartinės Lietuvos kariuomenės. Tai galima traktuoti ir kaip norą sukurti kažką abstraktaus, ir kaip paprastą mėgėjiškumą.

„Vilko" aktorių vaidyba - taip pat pabrėžtinai mėgėjiška. Nuo pat pirmų kadrų akivaizdu, kad filme vaidina mėgėjai. Kita vertus, profesionalūs aktoriai tik pabrėžtų pasakojimo schematiškumą, pagrindinės minties, kuri „Vilko" pabaigoje net parašoma ekrane, formulavimo primityvumą. „Vilko" aktoriai taip stengiasi, kad vaidina ne žmones, o savotiškas jų karikatūras, šaržus.

Kita vertus, „Vilkas" ir yra akivaizdžiai mėgėjiškas, pigus, skubiai susuktas filmukas. Pats Ziz prieš seansą sakė, kad jis buvo sukurtas per šešias dienas. Žinoma, galima sau įteigti, kad „Vilkas" tai - avangardinis kinas, kad jam nebūtina sekti totalitarizmu užkrėstais Holivudo modeliais, kad svarbiausia yra meninė autoriaus saviraiška ir protestas prieš prievartos apimtą pasaulį. Tačiau rezultatas pernelyg menkas, kad galėtume švaistytis skambiais žodžiais. Galima pasitelkti puikią Juliaus Ziz reputaciją tam tikruose sluoksniuose, bet ar ta reputacija gimė iš jo konkretaus indėlio į šiuolaikinį kiną? Galima aiškinti, kaip kad spaudos pranešime teigia Niujorko moderniojo meno muziejaus Kino departamento vyresnysis kuratorius Laurence'as Kardishas, esą „naujasis Juliaus Ziz trumpametražis filmas balansuoja tarp grožio ir pasidygėjimo. Jis perša mintį, kad grėsmė, persekiojimas ir žiaurumas gali būti malonė. Persekiotojui jis suteikia galią. Filme atskleidžiama, kaip ta galia veikia nekaltumą." Tik ar po to 22 minutes trunkąs ir į pabaigą gerokai nusibostantis filmas atrodys geresnis ir sudėtingesnis?

„Vilkui" buvo skirta lietuviškais masteliais solidi suma. Todėl po filmo man kilo tik vienas klausimas. Galima apgauti žiūrovus, galima apgauti kino tarybos narius, Kultūros ministeriją. Tačiau kam apgaudinėti save?

Neišsemiamas Čiurlionis

Romo Lileikio „Dangaus šešėlis" trunka per dvi valandas, bet jos prabėga nepastebimai. Ilgi režisieriaus pokalbiai su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio giminaičiais įtraukia

kaip nuotykių filmas. Lileikis neslepia, kad filmas yra labai asmeniškas, kad jis pats yra iš tos šeimos, kad tai, apie ką bus filmas, jis girdėjo nuo mažens. Pašnekovai ir ypač mylima režisieriaus teta Dana Zakienė - Čiurlionio sesers Valerijos Karužienės dukra - kalba apie viską, ne tik apie tai, ką reiškia gimti ir gyventi genijaus šešėlyje. „Dangaus šešėlio" herojai kalba ir apie tėvų ir vaikų santykius, meilę, kūrybą. Šiek tiek praskleidžiama Čiurlionio šeimos ir jo žmonos santykius gaubianti uždanga, kalbama apie menininko ligą. Daug vietos skirta Čiurlionio broliams ir seseriai Valerijai. Tokie skirtingi, jie pasižymėjo ir tuo, ką, matyt, turėjo ir pats menininkas, - nepaprastu muzikalumu, jautrumu, gerumu. Už labai intymių prisiminimų, detalių, prielaidų ima ryškėti universalios temos. Karužienės dukra net gyvenimo pabaigoje negali atleisti motinai, kad ji labiau rūpinosi išsaugoti „dėdės Kastuko" palikimą, o ne ją supančiais žmonėmis.

Ne vienas Čiurlionio giminaitis ar palikuonis yra menininkas, bet ką reiškia būti menininku, kai prieš akis nuolat stūkso genijaus pavyzdys? Susitaikyti? Nekreipti dėmesio? Puoselėti kompleksus? Kita vertus, neįvardyta, bet viena svarbiausių „Dangaus šešėlių" temų juk yra šeimos ilgesys. Šeimos, kuri būtų savotiškas universumas ir kurios vis dažniau stinga vienišų individualybių laikais. Filmo herojų prisiminimuose Čiurlionių šeima iškyla tarsi per istoriją besiirianti gentis ar visų vertybių pagrindas. Kaip gyventi su tokiu suvokimu?

Lileikis - suinteresuotas, bet kartu ir labai subtilus klausytojas. Jis neapsimetinėja naivuoliu ir neplėšia replėmis iš savo pašnekovų to, ką norėtų išgirsti. Todėl ilgainiui „Dangaus šešėlis" ima skaidytis į daugybę potemių. Tokią milžinišką filmuotą medžiagą suvaldyti, be abejo, sunku, todėl „Dangaus šešėliui" galima prikišti neišbaigtumą, nenorą atsisakyti žiūrovui gal nelabai svarbių pokalbių. Kartais atrodo, kad režisieriui taip ir nepavyksta subalansuoti svarbiausių filmo temų: ką reiškia priklausyti Čiurlionių giminei, kaip tai paveikė kiekvienos didžiulės šeimos nario gyvenimą, kokie būdingiausi šios šeimos bruožai, ir noro gilintis į paties Čiurlionio mintis, parodyti, kaip susiję iš pirmo žvilgsnio gal ir nelabai svarbūs eskizai ar užuominos, kaip gimė svarbiausi paveikslai, kas skatino kūrybą, t.y. pabandyti atkurti didžiojo menininko minčių eigą. Tačiau filmas paperka noru suprasti kiekvieną filmo herojų. Tai žmonių, o ne abstrakčių idėjų kinas.

„Dangaus šešėlio" pabaigoje režisierius pasiūlo dar vieną „sensacingą" temą - kas iš tikrųjų buvo Čiurlionio protėviai, kuri, deja, nuskamba kaip anekdotas. Be abejo, tai padėjo filmui išvengti nereikalingo patoso, bet ir kartu dar labiau suskaidė „Dangaus šešėlio" struktūrą. Neabejoju, kad Lileikiui dar bus progų grįžti prie filmo ir gal ko nors atsisakyti ar pridėti. Juk kol kas tolesnis „Dangaus šešėlio" kelias pas žiūrovus dar neaiškus.

„7 meno dienos“ Nr.42 (824), 2008-11-21