Mane supo darbai, kur vaizduojamos nuogos moterys kaip apžiūrėjimui skirti objektai ir drobės su ant jų neaiškiai išspaustais įvairiaspalviais dažais. Modernizmas grįžta praradęs savo privalumus? Tiesa, vardan stereotipiškai suvokiamo šiuolaikiškumo, į ekspoziciją įtraukti keli videodarbai. Dar atmosferai „pagerinti" garsiai groja „gera" muzika. Kas tai - ironija, protestas prieš prasmę ar tiesiog drąsus naivumas?

Kalbant truputėlį rimčiau, parodoje stebėjausi praėjusio meno etapo nepaisymu ar net užstrigimu jame apsimetant, kad meniniai judesiai atliekami pirmą kartą. Čia labiausiai turiu galvoje Alfonso Vilpišausko tapybos darbų seriją. Ant drobių iš dažų tūbelių priraityta spalvinių dėmių. Atrodo kaip paletės. Gaila iššvaistytų dažų. O gal tūbelių spaudymas yra naujas tapymo gesto variantas. Kokio naujumo? Gaila, kad rezultatas nei idėjiškai, nei vizualiai niekur neveda ir nieko neatveria. Iki konceptualumo irgi „nepatraukia".

Eimučio Markūno nufilmuotas morgas „Fata morgana" būtų gal ir pakankamai paveikus, bet juk prieš jį buvo Andres Serrano numirėlių, spermos, kraujo ir kitų fiziologinių dalykų fotografijų serijos. Šis jau senokai savo kūrinius sukūręs menininkas nei pranoktas, nei adekvačiai pakartotas. Konceptualus kopijos aspektas irgi, regis, nebuvo Markūno siekiu.

Tuo tarpu Jonas Gasiūnas vis dar tapo dūmais. Vienai parodai tokia idėja yra stipri. Bet metų metams, visoms temoms jos nepakanka. Juk negalima ignoruoti ne tik kitų menininkų, bet savo kūrybos istorijos. Tiesa, Jono Gasiūno „Radaras" vis dėlto atrodo įspūdingai. Mastelis daro savo. Ir radaro neregimai jėgai labai tinka dūmo efemeriškumas. Mirguliuojantis briaunų kontūras vibracijomis pripildo visą salę.

Henriko Čarapo kirčiais išvagota didelių formatų monochrominė tapyba, mano galva, yra paveiki ir neturi to neaišku prieš ką nukreipto paaugliškos pozos priešiškumo, kaip kad jo parodos bendrų. Todėl „UPS" kontekste Čarapas iškrenta iš konteksto.

Didžiausias nesusipratimas šiuolaikinio meno, diskursų ir apskritai gyvenimo kontekste yra Eimučio Markūno fotografijų serija „4 sekundės", kur dalimis nufotografuota ir išdidinta nuoga moteris. Pirmoje nuotraukoje kojos, antroje - užpakalis, trečioje - vėl užpakalis ir galiausiai mūziško žvilgsnio savininkės portretas. Manau, menininkas apsiriko ir ne ta tvarka iškabino darbus. Reikėjo veidą parodyt pirmiau, o po to prieiti prie „esmės". „4 sekundėse" yra visi klasikiniai neapykantos moteriai išraiškos ėjimai. Pirma - kapoti dalimis. Antra - apžiūrinėti žemių užkariautojo žvilgsniu erogenines zonas. Trečia - daryti tai atvirai. Ketvirta - iš realybės iškeldinti moterį į simbolinę teritoriją. Mūza neva. Ir penkta - mėgautis tuo moteris žeminančiu darbu.

Vienintelis Ričardas Nemeikšis su savo darbu „Konfeti" teikia atgaivos. Ant rudų kartonų ploto punktyrinėmis eilutėmis išklijuoti blizgantys spalvoti lipdukai. Tyra, nieko nežeidžiančia strategija kalbama apie laiką, rutiną ir bandymą ją paversti šventiška. O galbūt apie švenčių dirbtinumą kartoninėje kasdienybėje. Kaskart apsidžiaugiu, kai minimaliomis, o ypač banaliomis priemonėmis sugebama išreikšti gana dramatiškus ir vaizdingus dalykus.

Parodos pavadinimas UPS šifruojasi: „Urgentum Praecipitatum Sulfur - vaistas, sieros tepalas, gelbėjantis individą nuo jo kūno išorę kankinančių parazitų." Grupės „Angis" meno „chemikalas" pagal idėją turėjo kažką apvalyti, bet, manyčiau, tik pakenkė pačios grupės įvaizdžiui.

„7 meno dienos“ Nr.42 (824), 2008-11-21