Režisierius ir aktorius Zachas Braffas sako: „Rašydamas „Sodų bendriją" buvau apimtas visiškos depresijos ir jaučiausi kaip niekad vienišas. Scenarijus man leido išreikšti tai, ką jutau: vienatvę, izoliuotumą, ilgesį namų, kurie iš tikrųjų niekad neegzistavo. Manau, kad filmo sėkmė leido žmonėms, jaučiantiems tą patį, ką aš tada, pamatyti, kad jų iš tikrųjų yra daug. Būdami tokie vieniši, jie jau nebus vieni." Dvidešimtmečiams amerikiečiams Braffo filmas „Sodų bendrija" (TV3, šįvakar, 14 d. 23.55) staiga tapo tuo, kuo 7-ojo dešimtmečio kartai buvo Mike'o Nicholso „Absolventas". Nuolat savo jausmus vaistais slopinanti, nesugebanti apie juos kalbėti ir aklai savo vietos pasaulyje ieškanti karta staiga surado naują stabuką. Tylus, kamerinis, iš pradžių net neturintis platintojo filmas „Sodų bendrija" (2004) staiga tapo kultūros fenomenu. Daugybė žiūrovų pagaliau rado filmą, kuris kalbėjo apie jų išgyvenimus. Kalbėjo nuoširdžiai ir suprantamai. Filmo gerbėjai išlieja savo jausmus internetiniame režisieriaus tinklalapyje, važiuoja šimtus kilometrų į kitų valstijų kino teatrus, kad galėtų dar kartą pamatyti filmą dideliame ekrane, rengia suvažiavimus ir interneto konferencijas. Braffas, ko gero, nesitikėjo tokios reakcijos, nors apie jo debiutinį filmą prabilta iškart po Sandanso festivalio.

Filmo herojus televizijos aktorius Endriu po ilgokos pertraukos grįžta į savo gimtuosius namus. Mirė motina. Laidotuvėse vaikinas sutinka žavią merginą (Natalie Portman). Atsidūręs tarp praeities ir ateities Endriu supranta, kad atėjo laikas sutvarkyti kelis svarbius reikalus, suvesti sąskaitas su praeitimi ir tėvų primesta ateities vizija. Trumpai tariant, atėjo laikas pradėti gyventi savo gyvenimą. Endriu pasigenda antidepresantų. Didmiestyje jis negali be jų apsieiti. Beje, prie vaistų herojų įpratino tėvas psichiatras (Ian Holm). Likimo ironija, bet gydytojas, pas kurį ateina Endriu, jam pataria: „Pakeisk psichiatrą."

Tą patį galėtų pasakyti ir kito amerikiečio Peterio Segalo filmo „Psichoterapija" (TV3, 14 d. 21.45) herojus. Likimas jam iškrečia pokštą, ir ramus žmogus Deivas (Adam Sandler) teismo yra siunčiamas mokytis kontroliuoti savo pyktį. Terapijos grupėje, kuriai vadovauja daktaras Badis (Jack Nicholson), Deivas sutinka daug ekscentriškų ir karštakošių žmonių. Badis nesigaili savo pacientų ir nori išvaryti Deivo demonus bet kokia kaina. Tačiau Deivas neturi jokių demonų. Jis tik nenori patekti kalėjiman, todėl priverstas bendrauti su daktaru.

Šiuolaikinė visuomenė nuolat nori mus įsprausti į tam tikrus elgesio, suvokimo, vartojimo etalonus. Tai - skausmingas procesas. Todėl kinas nuolat gręžiasi į šią problemą. Filmai įvairūs, bet dažnai jie kartoja tą patį: „Nepasiduok." Marco Forsterio filme „Sukurtas Haroldas" (LTV, 16 d. 21.15), manau, ne vienas taip pat atpažins save, nors filme rodoma gana kurioziška situacija. Mokesčių įstaigos valdininkas Haroldas Krikas gyvena nuobodžiai ir kasdien sekundės tikslumu daro vis tą patį. Tačiau vieną dieną Haroldas išgirsta savo galvoje moters balsą. Nuo tos akimirkos nepažįstama moteris komentuos visas jo mintis ir veiksmus. Iš pradžių Haroldas įtaria, kad išprotėjo, bet netrukus sužino esąs romano herojus. Karen, kurios balsą jis girdi, ne tik aprašo jo kasdienybę, bet ir programuoja tolesnį gyvenimą. Ji nežino, kad Krikas yra realus žmogus, kad jis girdi visus jos žodžius. Krikas nusprendžia rasti autorę ir pakeisti savo gyvenimą. Tačiau knyga netrukus turi būti baigta, o jos finalas neprimins laimingos pabaigos...

Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Willis Ferrellas, Dustinas Hoffmanas, Emma Thompson, Magie Gyllenhaal, Queen Latifah. Jie puikiai jaučiasi šioje apie gyvenimą, meną, meilę ir atsakomybę pasakojančioje, realybę ir prasimanymą supriešinančioje, bet pavydėtinai išmintingoje komedijoje. Filmuodamas „Sukurtą Haroldą" Forsteris įkvėpimo sėmėsi iš Jacques'o Tati 1967 m. komedijos „Playtime". Beje, naujausią Forsterio filmą „007. Paguodos kvantas" dabar galite pamatyti kino teatruose.

1966 m. kurta Billy Wilderio komedija „Sėkmės azartas" (LTV2, šiandien, 14 d. 19.20), bijau, įkvėpė ne vieną avantiūristą. Bent jau man jos siužetas priminė neseną lietuvišką skandaliuką. Filmo herojus televizijos operatorius yra sužeidžiamas per amerikietiško futbolo rungtynių transliaciją. Ligoninėje jis tampa dėmesio objektu: advokatas, buvusi žmona, operatorių sužeidęs sportininkas, draudimo kompanijos pasamdytas detektyvas rūpinasi operatoriaus sveikata. Bet ne visi trokšta, kad jis kuo greičiau pasveiktų. Juk galima neblogai pasipelnyti, kai tave sužeidžia sporto žvaigždė... Didžiausios šio filmo žvaigždės, be abejo, yra Jackas Lemmonas ir Walteris Matthau, kuriuos matėme kartu ne viename filme. „Sėkmės azarte" šis duetas pasirodė pirmąkart. Beje, iš pradžių Lemmono partneris turėjo būti Frankas Sinatra, bet aktorius primygtinai pareikalavo, kad vaidintų Matthau.

Priekaištaujate, kad bandau jums įsiūlyti per daug amerikiečių filmų? Matyt, vienatvė visur vienoda. Ir rudeninė depresija taip pat, ypač kai laukia ilga ir šalta žiema. Sielos atgaivos suteiks antroji Piero Paolo Pasolini „Gyvenimo trilogijos" dalis - 1972 m. sukurtos „Kenterberio pasakos" (LTV, 19 d. 23.15). Filmas - tai prie Šv. Tomo kapo vykstančių piligrimų pasakojimai. Visi jie apie seksą, ir tai sukėlė didžiulį skandalą iškart po filmo premjeros. Tačiau nepaisant nieko filmas buvo apdovanotas Berlyno kino festivalio „Auksiniu lokiu".

Ekranizuodamas XIV a. kūrusio anglų literatūros klasiko Geoffrey Chaucerio „Kenterberio pasakojimus", Pasolini jas „išvertė" į šiuolaikinio kino kalbą. Kaip ir „Dekamerone", čia daug erotikos ir pirminių instinktų, godulio ir keršto. Režisierius mums atskleidžia juokingas ir nepadorias viduramžių paslaptis, kurios buvo ištrintos iš oficialiosios elitinės Europos kultūros istorijos dar Švietimo amžiuje. Pasolini Chaucerio tekste nieko nepakeitė. Pasak Pasolini kūrybos tyrinėtojo Jerzy Kossako, „filmas šokiruoja todėl, kad Pasolini vizualiai „pažodiškai" perkėlė literatūrinį turinį į ekraną".

Jūsų - Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.41 (823), 2008-11-14