Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 41 (823), 2008 lapkričio 14 d. > Kinas > Paprastas rasizmas
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Paprastas rasizmas


Neilo LaBute'o filmas „Nepageidaujamas kaimynas"


Živilė Pipinytė

Share |
„Nepageidaujamas kaimynas“
Pirmasis anekdotas, išgirstas iškart po JAV prezidento rinkimų: „Ką padarys Obama, kai persikels į Baltuosius rūmus? - Perdažys juos juodai." Šis rasistinis anekdotas labai tiktų pagrindiniam filmo „Nepageidaujamas kaimynas" („Lakeview Terrace", 2008) personažui - policininkui Abeliui Terneriui (Samuel L. Jackson).

Jis - rasistas, todėl naujieji kaimynai iškart sukelia jo nepasitenkinimą. Į ištaigingą priemiesčio namą ką tik atsikraustę juodaodė Liza (Kerry Washington) ir baltasis Krisas (Patrick Wilson) yra laimingi. Jaunavedžiai pradeda naują gyvenimą. Jie tarsi naujos, rasinių prietarų atsikračiusios Amerikos įvaizdis. Talentingi, jauni, optimistiškai žvelgiantys į ateitį. Juos sieja didelė meilė, kurios stinga Abeliui, po žmonos mirties vienam auginančiam du vaikus. Kad Abelis yra savo rasės grynumu susirūpinęs rasistas, sužinome filmo pradžioje, kai jis neleidžia sūnui dėvėti marškinėlių su baltaodę moterį vedusio krepšininko vardu. Kiti Abelio kaimynai apie tai neįtaria. Jie yra įsitikinę, kad šis policijos veteranas gali padaryti daug gera jų rajonui ir apsaugoti nuo Los Andžele klestinčios prievartos. Todėl niekas nepatikės, kai Krisas ir Liza pradės skųstis vis labiau juos persekiojančiu ir terorizuojančiu kaimynu.

Tačiau Abelio jau nebesustabdys niekas, net neišvengiamai prie miesto ribų artėjantis gaisras. Gaisras ir yra pagrindinė filmo metafora, įvardijanti nuolat augančios šio psichologinio trilerio įtampos pobūdį. Mėgstantis provokuoti režisierius Neilas LaBute'as („Seselė Betė") gaisrą „apaugina" daugybe prasmių ir, regis, mėgaujasi klasikinio ir, savaime suprantama, rasistinio Holivudo periodo citatomis. Kartu jis apverčia aukštyn kojomis gerai žinomą schemą - rasistas yra juodasis.

Sumanyme glūdi dar viena provokacija: nors rodomas labai blogas juodaodis, nors pagrindinis konfliktas yra akivaizdžiai rasinis, iš esmės filmas prabyla apie pakantumą ir apie jo ribas. Manau, mažai kam yra pavykę išvengti nepasitenkinimo kaimynais. Jie nuolat trikdo ramybę, braunasi į asmeninę erdvę, kėsinasi į mūsų intymumą. LaBute'o filme visa tai išdidinta iki savotiško košmariško sapno apie tai, ką sugeba padaryti nekenčiami kaimynai. Jis rodo, kaip iš menkniekio gali kilti tikras karas.

Iš pradžių Abelio elgesys gali pasirodyti komiškas, bet filmui įpusėjus jo pastangos atsikratyti kaimynų, priversti juos parduoti namą tampa vis labiau makabriškos. Tuo akivaizdžiai mėgaujasi mėgstamas Tarantino aktorius Samuelis L. Jacksonas, filme sukūręs įsimintiną paveikslą ir akivaizdžiai užgožęs kitus šios dramos herojus. Jo kuriamas personažas nesitenkina tik baisia tvora, į kaimynų miegamąjį naktį nukreiptu prožektoriumi ir kitokiomis stambiomis kiaulystėmis. Jis ima brautis į Lizos ir Kriso vidinį pasaulį, pasėja abejones, priverčia susimąstyti apie rasinius skirtumus. Liza net patiki, kad Krisas nenori kūdikio. Tragiška atomazga, kurią nuolat sufleruoja artėjantis gaisras, atrodo neišvengiama.

„Nepageidaujamas kaimynas" yra kamerinis filmas. Todėl režisierius smulkiai apibūdina visus tris pagrindinius personažus, nurodo jų neurozių, baimių ištakas. Jis kruopščiai atkuria personažų aplinką ir nevengia socialinės kritikos, ją išreiškia per buitines smulkmenas, interjero detales. Tačiau tai neatperka didžiausios filmo ydos - „Nepageidaujamas kaimynas" yra labai nuspėjamas. Pernelyg prikišamai auginama įtampa neišvengiamai atveda į beveik karikatūriškus blogio pasireiškimus. Todėl filmo pabaiga pavojingai priartėja prie parodijos. Kita vertus, gal tai ir logiška. Juk nuo krepšinio ir jo garsenybių rasistinių pasisakymų neatsiejamas naujasis lietuviškas patriotizmas taip pat dažnai primena nevykusią parodiją.

„7 meno dienos“ Nr.41 (823), 2008-11-14

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti