Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 40 (822), 2008 lapkričio 07 d. > Kinas > Skubėkit, viskas eina į pabaigą
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Skubėkit, viskas eina į pabaigą


Užrašai iš 52-ojo Londono kino festivalio


Paulina Pukytė

Share |
„Trys beždžionės“
Londono kino festivalis baigėsi. Su kolega Moldavijos rumunų kilmės poetu ir kritiku tarsi po maratono susėdome aptarti matytų ir nematytų filmų, paskirti pirmųjų ir paskutiniųjų vietų.

Paaiškėjo, kad tik keletą matėme tų pačių. Jo geriausias ("Sinekdocha, Niujorkas", rež. ir scen. aut. Charlie Kaufman) net nepateko į tų, kuriuos norėjau pažiūrėti, sąrašą (prieš kelerius metus pagal Kaufmano scenarijų sukurtas "Būti Johnu Malkovichium" taip pribloškė mane savo pretenzingumu, beprasmiškais vingiais ir pseudointelektualumu, taip pat susižavėjimo pilnais atsiliepimais apie šį nepažiūrimą filmą, kad pamačiusi bet kokį šio kūrėjo darbą vis dar pereinu į kitą gatvės pusę). Mano geriausio ("Eldorado", Belgija, 2007, rež. ir scen. aut. Bouli Lanners) jis irgi net neketino žiūrėti - tiesiog nebuvo nieko apie jį girdėjęs (o juk šis filmas tapo Kanų numylėtiniu). Antrąją vietą kolega buvo linkęs paskirti vieninteliam festivalio filmui ("Saulės akis", "Eye of the Sun", Egiptas, Marokas), iš kurio išėjau nesulaukusi pabaigos, nes buvo visiškai neįdomu - nei siužeto, nei kino kalbos prasme. Kitas, pats blogiausias iš mano matytų, pateko į jo geriausių dešimtuką. Ne, nesuprantu aš jo skonio. Jis turbūt nesupranta mano. Nieko nepadarysi. Nors mūsų kartu matytas "Turgus" ("The Market", Vokietija, Kazachstanas, D. Britanija, Turkija, rež. ir scen. aut. Bob Hopkins) patiko mums abiem. Šis filmas apie nevykėlį "talkučkės" spekuliantėlį, apie spekuliavimą kaip vienintelį pragyvenimo šaltinį ir tokio gyvenimo moralines implikacijas puikus jau vien tuo, kad yra sukurtas brito, o rodo gyvenimą, kurį gyvena didelė pasaulio dalis (ir mes visai neseniai gyvenome!), tik apie kurį nei britai, nei visa likusi "civilizuota" Vakarų Europa nežino ir, svarbiausia, nenori žinoti. Kokius (mums atrodytų netikėtus) barjerus teko įveikti šiam režisieriui, puikiai pademonstravo klausimų-atsakymų sesija po seanso. Pagyvenęs anglų ponas didžiai pasipiktinęs klausė režisieriaus, kaip suprasti šį filmą. Girdi, čia rodomi šlykštūs, neleistini dalykai, o mums reikia juoktis, grožėtis, ar ką daryti? Režisierius ramiai atsakė, kad nors filme jaučiama užuojauta pagrindiniam veikėjui, jis visai neketino idealizuoti šios tikrovės, ir iš tiesų tai yra laukinio kapitalizmo "kur paklausa, ten ir pasiūla" kritika. Galima būtų nurašyti šio senyvo pono pažiūrų ribotumą jo amžiui, bet iškart po jo analogišką klausimą režisieriui uždavė jaunas vaikinas, irgi, be abejo, anglas. Man buvo keista. Nors žinant ribotą anglų supratimą apie išorinį pasaulį ir didžiavimąsi savo įstatymais ir teisine sistema - gal ir nekeista... Vis dėlto manau, kad už šio klausimo slypėjo visai kitas: "Kodėl mums turi tai rūpėti?" Tačiau buvo smagu, kad trys jaunos turkės, žiūrėjusios filmą, pasakė nė minutei nesuabejojusios filmo tikroviškumu ir autentiškumu. Manau, kad britų režisieriui tai buvo didelis komplimentas.

Dar keletas filmų pažiūrėti ilgai jūsų nepaliks, tarp jų brolių Dardenne'ų "Lornos tylėjimas" ("Le Silence de Lorna", Belgija, Prancūzija, Italija), gavęs prizą Kanuose už geriausią scenarijų, ir Uli Edelio "Baderio-Mainhof kompleksas" ("Der Baader Meinhof Komplex", Vokietija). Pastarasis stojo į gretą šalia tokių naujųjų vokiečių filmų kaip "Trečiojo reicho žlugimas" ("Der Untergang") ir "Kitų gyvenimai" ("Das Leben der Anderen"), kalbančių apie tamsiuosius šios šalies istorijos periodus ir sukėlusių prieštaringas reakcijas dėl šių laikotarpių ir jų veikėjų interpretavimo. Šis filmas irgi susilaukė kritikos dėl teroristinių veiksmų neva šlovinimo ir sensacijų ieškojimo, bet iš tikrųjų, mano nuomone, filmas nestoja niekieno pusėje, o labai įtikinamai ir psichologiškai tiksliai parodo šios 8-ojo dešimtmečio teroristinės grupės narių tarpusavio dinamiką ir kaip, regis, teisingas protestas prieš karą, už demokratiją ir teisingumą išvirsta į nevaldomą smurtą.

O štai garsiausio šiuo metu turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano filmas "Trys beždžionės" ("Üc Maymun", Turkija, Prancūzija, Italija) nepateisino lūkesčių (mano), nors festivalio kataloge buvo rašoma, kad šis penktasis jo filmas - tai "dar vienas įrodymas, kad Ceylanas - vienas geriausių šiuo metu kuriančių režisierių". Tai filmas apie politiką, kuris, padaręs avariją, prašo savo vairuotoją prisiimti kaltę ir atsėdėti metus kalėjime, kad nesugriūtų jo politinė karjera. Vairuotojas sutinka. Po to, kaip rašoma kataloge, viena melagystė seka kitą, kol visi veikėjai įsipainioja į "baimės, aistros, abejonės ir kaltės voratinklį". Filmas "beveik dostojevskiškas savo psichologinėmis įžvalgomis ir tamsiu moralės ir dramatiškos ironijos jausmu". Toks aprašymas, be abejo, mane suviliojo. Bet palaukite, ar man rodo tą patį filmą? Taip, iš tiesų, filmas prasideda nuo melagystės. Tačiau ta melagystė neatneša filmo veikėjams, kaip žadėta, jokių tiesioginių padarinių. Niekas filme nekelia sau moralės klausimų ir nesikankina dėl to, kad sumelavo, privertė kitą sumeluoti siekdamas išsisukti arba sutiko su tuo melu. Tas pradinis melas nesukelia jokių tolesnių komplikacijų, nekyla jokio pavojaus, kad jis išaiškės, nekyla poreikis toliau meluoti, kad būtų nuslėptas pradinis melas. Tai kas iš tikrųjų atsitinka? Ogi įkalinto nekaltojo vairuotojo žmona pasimyli su kaltuoju politiku, ir apie tai sužino jos vyras ir sūnus. Ką, paklausite jūs? Kam čia tai? Kuo motyvuota? Kur žadėtoji dostojevščina? Žodžiu, taip, sako filmas, meluoti ir išsisukti nuo bausmės - tai nieko tokio, užtat visos moterys - šliundros, ir iš čia kyla visos gyvenimo bėdos. O apie pradinį melą filmo eigoje taip niekas daugiau ir nesužino. Tiesa, filmas nufilmuotas įspūdingai ir tapybiškai, bet toks scenarijus (taip pat Nuri Bilge Ceylan) manęs neįtikina.

Panašiai nuvylė ir "Tarptautinė animacijos panorama". Na, skambiai pasakyta - tarptautinė, iš tiesų buvo rodomi angliški, amerikietiški ir australiški filmukai, ir dar du lenkiški, vienas prancūziškas ir vienas japoniškas dėl tarptautinio kvapo. Peržiūrėjus vienuolika filmukų aiškiai iškilo bendra jų bėda: animacija nebloga, nors ir nelabai išradinga, bet trūksta geros istorijos. Beveik visuose buvo arba seksas, smurtas, kraujas, arba visiška mažakraujystė, bet nė vienas iš tų filmukų (išskyrus gal du) nėmaž nesujaudino ir net nepralinksmino.

Užtat paskutinį festivalio vakarą parodytas Pietų Korėjos režisieriaus Kim Jee-Woon Sergio Leone's vesterno perdirbinys "Geri, blogi ir keisti" ne tik pralinksmino, bet ir smagiai pribloškė įspūdingai nufilmuota nenutrūkstančia veiksmo seka.

Ir vis dėlto labiausiai man patinka filmai apie nevykėlius ir nelaimėlius. Ir dar man patinka, kai filmas yra komiškas, bet ne komedija. Tokio derinio daugiausia ir ieškojau šiame festivalyje. Taip aptikau ir "Eldorado", kelio filmą, kataloge vadinamą belgų noir, kuriame kartu keliauja naudotų automobilių pardavėjas ir jo butą apiplėšti bandęs narkomanas. "Eldorade" yra viskas: siužetas, vaizdai, personažai, muzika, humoras, ironija, lengvumas ir gelmė - viskas puikiai sujungta į vientisą visumą. Ir jokios pompastikos. O svarbiausia - žiūri, linksminiesi ir graudiniesi, ir nė karto nedirsteli į laikrodį. Iš kino teatro išeini jau truputėlį kitoks, negu atėjai... Tai tobulas filmas. Jis prasideda taip (iš šios pradžios iš karto pasidaro aišku, kad filmas bus geras): pakelėje ant žolės sėdi valkata, rūko ir kalba: "Dievas yra didis. Dievas yra viskas. Be tikėjimo neturi nieko. Tikra tiesa. Negaliu prisiekti, bet prisiekiu dešine ranka [prideda du pirštus prie širdies ir pakelia į dangų]. Ir jeigu aš ne Kristus [žodį "Kristus" ištaria sunkiai, užsikirsdamas, tik iš trečio karto], tegul Dievas pasiunčia žaibą ir nutrenkia mane [tolumoje nudunda griaustinis]. Aš esu Kristus... Mesijas. Bet aš grįžau ne tam, kad būčiau nukryžiuotas antrą kartą." Tada užgroja muzika ir prasideda tikrasis filmas. Apie tikėjimą žmogumi. "Kristus" filme daugiau nepasirodo.

Po seanso režisierius (jis irgi vaidina filme, nors sakė nenorėjęs, bet labiau tinkančio personažo neradęs) pasakojo, kad tas valkata sukiojosi aplink filmavimo aikštelę ir postringavo tokius tekstus, sakydamas, kad yra Jėzus Kristus, tai jam buvo pasiūlyta nusifilmuoti, buvo pasirašyta su juo sutartis, jis atliko savo epizodą ir pradingo, ir niekas daugiau jo nebematė. Filme dar yra epizodinis veikėjas Alenas Delonas (vaidina ne pats Alainas Delonas), kuris vaikšto visiškai nuogas. Užklaustas apie šį personažą režisierius atsakė, kad jam teko porą mėnesių dirbti su Alainu Delonu, ir "jeigu jums būtų tekę su juo dirbti, suprastumėt, kodėl tokiu pavidalu įterpiau jį į savo filmą". Vienas žiūrovas dar paklausė režisieriaus, ar Belgijoje yra normalių žmonių (turėdamas galvoje neįtikėtinų filmo personažų galeriją). Šis atsakė, kad dar yra - keli, bet skubėkit, nes viskas eina į pabaigą.

„7 meno dienos“ Nr.40 (822), 2008-11-07

Versija spausdinimui

Komentarai

KWqoXMyZxkefyFQtlBw, 2012-08-14 00:11

Kovas 23 d, 2010Na, manau dėl to, kad nepatogiomis tomimes irgi galėtume diskutuoti, jei tik norėtume. Kol kas grėsmė tokioms diskusijoms nekyla. Anksčiau keltų rūpestį tai, kad laisvesnė diskusija vyksta tik internete, tačiau dabar, kai dauguma suaugusių žmonių Lietuvoje gali naudotis internetu, tai nebėra problema. Gal kaip tik – kita žiniasklaida užleidžia internetui vietą?

Arūnas, 2008-11-08 18:33

Praleidau vieną a.a Sauliaus sakinį, kuris irgi daug ką sako:
„Kai 2000 metais kažkoks leidinys paklausė Lietuvos kino kritikų, kokio filmo nepirkimas buvusi didžiausia lietuvių kino platintojų klaida, visi nesitarę pasakė būtent šį pavadinimą."

Arūnas, 2008-11-08 18:30

Autorei patinka reagavimas į jos mintis. O man patinka, kai jai nelaiko nervai ;)
Taigi pacituosiu SAULIŲ MACAITĮ, kurio autoritetas buvo nepajudinamas:

"Vienas madingiausių ir originaliausių šiuolaikinio Holivudo režisierių Spike‘as Jonze‘as šiandien reprezentuojamas savitu filmu „Būti Džonu Malkovičium“

Išties, čia nemažai dvasios peno tikriesiems gurmanams. Mat kanalas vadina juostą tiesiog „fantastine komedija“, bet, žinia, fantastika fantastikai nelygi, filmą dar galima apibūdinti ir kaip Franzo Kafkos dvasios fantasmagoriją, ir kaip intelektualinę šaradą...
Sutikti kurti tokį vaidmenį reikėjo daug autoironijos, nes herojaus įvaizdžiai čia ne visuomet šviesūs, ir, žinoma, atsiranda ne pačių inteligentiškiausių žiūrovų, su Malkovichiaus asmenybe rimtai tapatinančių viską, ką tik jiems pasiūlo šmaikštus ekranas.
Kito tokio filmo, galinčio prilygti Jonze‘o ieškojimams, šiandien (turima galvoje konkrečią filmo rodymo dieną - A.) kaip ir nesimato...
Bandymas įsiskverbti į aktorystės pasaulio prigimtį, pamąstyti apie šlovės kainą, pamatyti ir patrauklų, ir šiek tiek baisoką garsiojo Johno Malkovichiaus atvaizdą, dauginamą gyvais pakartojimais. Gerai, kad puikiajam aktoriui pakako drąsos sutikti suvaidinti patį save. Išeiti į sceną ar atsistoti prieš kamerą mūsų komunikacijų laikais gali kone kiekvienas, o įsileisti į laboratoriją, į vidinį savo pasaulį baisu dar ir šiandien.

Arūnas, 2008-11-08 09:55

Įdomiai surašyta. O pabaigą apie „Eldorado" kitaip kaip talentingai, nepavadinsi. Toks rašinys automatiškai skaitina tikėti autore.
Bet deguto šaukštas vis tiek yra.
Pereiti į kitą gatvės pusę išvydus užrašą CHARLIE KAUFMAN - švelniai tariant kvailai ambicingas asmeniškumas. Yra, kas man buvo įkyru kitame Kaufmano garsiame filme. Bet iki tokių pretenzingumų tikrai krybingo autoriaus atžvilgiu nesusigalvočiau...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti