Kontroversiškas filmas "Nugalėtųjų kraujas" ("Il sangue dei vinti", Italija, 2008) praėjusią savaitę pagaliau sulaukė premjeros. Filmo scenarijaus pagrindas - rašytojo ir žurnalisto Giampolo Pansos knyga. Pansa ėmėsi vieno italų tabu ir papasakojo, kaip po sąjungininkų pergalės italų partizanai, kurių dauguma buvo komunistai, keršijo nugalėtiems fašistams. Skubių teismų ir paprastų žmogžudysčių rezultatas - maždaug 20 tūkstančių žmonių.
Mirties nuosprendžiai buvo skelbiami už kolaboravimą su fašizmu, bet, kaip tai dažnai atsitinka pokario suirutėje, ir tiesiog keršijant ar siekiant pasisavinti nuteistojo turtą. Taip žuvo valstybinės automobilių gamyklos "Alfa Romeo" direktorius Ugo Gobbato. Jis dukart buvo išteisintas dėl kaltinimų kolaboravimu. Nežinomi žudikai jį nušovė gatvėje. Nužudytojo sūnus iki šiol yra įsitikinęs, kad nuosprendį įvykdė komunistų veikėjas iš tėvo fabriko.
Daug metų trukęs iš antifašistinės koalicijos kilusių politinių partijų - krikščionių demokratų, socialistų ir komunistų - dominavimas bei neigiamas požiūris į pofašistinę dešinę skatino ir praėjus keliasdešimčiai metų po karo vengti šios nepatogios temos. Tik po 1994-ųjų, kai politinėje scenoje atsiradęs milijardierius Silvio Berlusconi ištraukė pofašistus iš politinės šaldyklės, italų revizionizmas tapo įmanomas.
Tačiau nepaisant to (o gal būtent todėl), kad Pansa yra antifašistas ir kairės žmogus, jo knyga sukėlė karštą polemiką. Centras ir kairieji pasmerkė autorių ir pareiškė, kad jis apdrabstė purvais Pasipriešinimo judėjimą. Pansa net buvo priverstas nutraukti kitos savo knygos - atsakymo į po "Nugalėtųjų kraujo" kilusią polemiką - reklaminę kampaniją, nes jo susitikimams su skaitytojais nuolat kliudė kairuolių išpuoliai. Nusivylęs tuo, kad kairieji nesugeba kritiškai įvertinti savo praeities, Pansa prieš mėnesį nutraukė 31-erius metus trukusį bendradarbiavimą su kairiųjų savaitraščiu "L'Espresso".
Bėdų prisišaukė ir "Nugalėtųjų kraujo" režisierius Michele Soavi, kuris nusprendė dokumentinę Pansos knygą į ekraną perkelti vaidybinio filmo forma. Iš pradžių jam sunkiai sekėsi rinkti pinigus filmo gamybai, nes būti filmo koprodiusere atsisakė tuomet centro-kairiųjų vyriausybės kontroliuojama visuomeninė RAI televizija, vėliau jau baigto filmo nenorėjo rodyti Kanų ir Venecijos festivaliai. Tačiau paskutinėmis Tarptautinio Romos festivalio dienomis, siekiant išvengti skandalo, buvo nuspręsta parodyti filmą nekonkursinėje programoje.
Tada paaiškėjo, kad daugiausia abejonių kelia meninis filmo, kurį, pasikeitus valdžiai, kūrė visuomeninė RAI, lygis. Tai - klasikinis televizinis istorinis meilės romanas, sukurtas "muilo operos" priemonėmis. Pasak Turino "La Stampa" recenzentės, čia yra ir "sukeistos dvynės, ir Michele Placido suvaidintas policininkas - partizano ir fašistės brolis (reikia įvairių elgesio variantų), vaikas ir baltas arklys, kuris pasirodo iš dulkių debesies po to, kai buvo subombarduota San Lorenco bazilika Romoje. Italų pasidalijimą banaliai perteikia sprogmuo, kuris per pusę suplėšo žemėlapį, o fašistas šauna sau į galvą, šaukdamas: "Už mus!"
Filmas turbūt patiko pačiam Pansai, ir šis spaudos konferencijoje tvirtino: "Italai vis dar nesutaria karo atminties klausimais. Šis filmas padės rasti sutarimą." Tačiau pofašistinės dešinės atstovai pasipiktino, kad fašistai filme parodyti ne kaip nekaltos aukos, o kaip karo nusikaltėliai. Brolžudiškų kovų veteranai demonstratyviai išeidinėjo iš salės, o valdančiosios partijos parlamentaras Maurizio Gasparri diplomatiškai pareiškė, kad filmas jam patiko, bet jame nėra nugalėtųjų kraujo.
"Nugalėtųjų kraujas" kitų metų pradžioje bus rodomas Italijos kino teatruose, paskui jį parodys RAI televizija.
Parengė K. R.
„7 meno dienos“ Nr.40 (822), 2008-11-07
|