Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Matei ją?


Užrašai iš 52-ojo Londono kino festivalio


Paulina Pukytė

Share |
"Ežeras"



Toliau laikausi krypties "neįprasti, netradiciniai filmai". "Eilinės atostogos" ("Routine Holiday", Kinija), "absurdistinė tragikomedija", parašyta ir režisuota poeto ir rašytojo Li Hongqi. Puiku! Būtent to man ir reikia.

Labai taupiomis priemonėmis šiame filme tiksliai perteikta žmogaus situacija. Veikėjai - apyjauniai vyrai, naujo daugiabučio miegamajame rajone (visai kaip Vilniuje) kaimynai. Jie gyvena vienoduose nebaigtuose įrengti butuose, kur vieninteliai baldai - tai vadinamoji minkštoji dalis: aksominiu gobelenu apmuštos sofos ir foteliai (visai kaip Vilniuje!). Filmas ir juokingas, ir graudus, nors jame beveik visiškai nieko nevyksta. Maždaug taip: vienas kaimynas ateina pas kitą. Sėdi. Kalba nesiriša. Užeina trečias, bet šeimininkas turi tik dvi stiklines, tai nueina pas ketvirtą pasiskolinti trečios. Ketvirtas duoda, tik liepia atsargiai elgtis ir nesudaužyti, bet pas ketvirtą yra atvažiavęs brolis jo aplankyti, šiam nepatinka, kad tas paskolino kaimynui stiklinę, tai jis po dešimties minučių nueina jos atsiimti... Kai ketvirtasis kaimynas suserga, brolis paskambina gydytojui, bet ten jam pasako, kad gydytojas neatvažiuos, nes irgi susirgo... Trečiasis kaimynas kenčia, nes "jį paliko mergina", bet kai mums parodo, kaip ten buvo, tai nors mirk iš vidinio juoko: tą merginą tėvas vakare pakvietė iš kiemo namo, nes mama nerimavo, kur ji taip vėlai, tamsu jau...

Vis dėlto po tokio pobūdžio minimalizmo labai viliojo "Ežeras" ("Un Lac", Prancūzija) - "neeilinės vizualinės išraiškos" filmas. Bent taip buvo žadėta. Ypač kad festivalio programoje dar buvo parašyta, jog režisierius Philippe'as Grandrieux "audringai sutinkamas abiejose Atlanto pusėse kaip didžiausias inovatorius ir nonkonformistas Europos kine", o jo "fantastiški filmai praplečia kino kalbos ribas". Tai bent! Nusiteikiau vizualinei puotai.

Ir iš tiesų, vaizdai buvo gražūs: monochrominiai snieguoti peizažai, juodi medžių kamienai, kalnai, ežeras, rūkas... Ir "Ežiukas rūke"! Iš rūko staiga išnyra didelis arklio snukis... Šnirpščia, kvėpuoja į mus... Pradingsta... Visą ekraną užima kažkas pilkšvas, lengvai besikilnojantis... Šiek tiek baugus neaišku kas... Pasirodo, tai arklio šonas. Paklaustas apie tiesiogines citatas iš Jurijaus Noršteino, režisierius atsakė nieko apie tai nežinąs, nors Noršteinas jam patinkąs. Žinoma, Grandrieux filmas visai ne apie ežiuką, jis daug ilgesnis ir daug blogesnis... Ištisas pusantros valandos keletas savo išvaizda beveik nesiskiriančių žmonių smarkiai šnopuoja tiesiai į kamerą ir čiupinėja vienas kito veidus. Truputis rūko, medžiai, kalnai, tik pasirodo žmogus - ir vėl šnopuoja iš arti į kamerą! Vėl truputis gražaus peizažo, ir vėl šnopuoja! Ir vėl čiupinėja kito veidą... To šnopavimo ilgainiui nebeįmanoma pakęsti. Vieninteles kelias sekundes, kai ekrane rodoma moteris nešnopuoja, ji staiga garsiai uždainuoja! Tada jau tikrai norisi mesti į ekraną supuvusį pomidorą.

Festivalio kataloge šis režisierius lyginamas su Aleksandru Sokurovu, tačiau, be kitų dalykų, tarp jų yra vienas didelis skirtumas: Sokurovas savo filmuose niekada atvirai nerodo sekso (ar negalėjo, ar nenorėjo - čia jau visai kitas klausimas), net ir filme "Vienišas žmogaus balsas" apie vyrą ir moterį ir jų vestuvinę naktį seksas yra tik numanomas, bet mes neabejojame, kad jis įvyksta - čia ir slypi kino kalbos jėga. Tuo tarpu plačiai išgirtasis "minimalistas" Grandrieux savo neva abstrakčiame filme rodo visą sekso sceną - nuo pradžios iki pat pabaigos, nieko nepraleisdamas. Kam to reikia būtent šiame filme? Kas tuo pasiekiama? Kur čia minimalizmas? Kur čia kino kalbos ribų praplėtimas? Atrodo, kad šiais laikais kiekviename save gerbiančiame filme tiesiog privalomos sekso arba smurto scenos, o geriausia - ir to, ir to. Ir vis dėlto patys geriausi režisieriai sugeba nepasiduoti arba net pasipriešinti šiam "reikalavimui" (pavyzdžiui, Aki Kaurismäki smurto kupiname filme "Priemiesčio šviesos" nerodoma nė viena smurto akimirka, bet mes žinome, kada ir net kaip tai įvyksta), tačiau Philippe'as Grandrieux, deja, ne iš tokių...

Ne, užteks "neįprastų" filmų, duokit man "gerai sukaltus", "normalius" filmus. Pirmiausia, be abejo, kreipiuosi į garsius vardus. O jų šiame festivalyje nedaug... Oliveris Stone'as, Stevenas Soderberghas, Atomas Egoyanas, Takeshi Kitano, Woody Allenas, Isabelle Hupert - štai, rodos, ir viskas. Stone'as sukūrė filmą "W." apie dabartinį JAV prezidentą (man neįdomu - pakankamai žinome apie tą kretiną, tuo labiau kad filmas nežada būti kritiškas), Soderberghas - apie Che Guevarą (keturios valandos karo žaidimų po palmėmis ir šiek tiek aistringų kalbų), o į Woody Alleno "vasarišką romantinę komediją" neisiu, bet ne dėl to, kad dabar ne vasara. Nors festivalio kataloge rašoma, kad Allenas "atgavo formą", jis vis dar laikosi įsitvėręs blogiausios aktorės kvailiausiu veidu - Scarlett Johansson, kaip atspėjote iš pirmo karto. Suprantama, senukas nori mėgautis geltonplauke jaunyste iš arti, bet kam versti mus, žiūrovus, šios apgailėtinos obsesijos vujaristais? (Filmą "Lemtingas taškas" galima buvo atleisti eiliniam pradedančiajam režisieriui, bet ne Allenui.)

Atomo Egoyano "Garbinimas" ("Adoration", Kanada) - tipiškas Egoyano filmas, "šiuolaikiška ir aktuali", "turtingos vizualinės faktūros" "daugiasluoksnė paslaptinga istorija" su atsitiktinai susikertančiais veikėjų keliais ir susipynusiais likimais. Nors, kita vertus, tai kiek perdėtai dramatizuotas spektaklis, kur veikėjai kalba tarsi iš anksto paruoštomis, dirbtinėmis frazėmis, o visas filmas kvepia egzaltacija ir pretenzingumu. Kai vieną iš veikėjų parodė patetiškai griežiančią smuiku ant medinio lieptelio į ežerą, rimtai žiūrėti jau tikrai nebegalėjau. Kilo visai pašalinė mintis: ar smuikui nepakenks drėgmė?

Anksčiau labai mėgau režisierių Takeshi Kitano, bet paskutinis mano matytas (iš dalies, nes filmui įpusėjus teko neapsikentus išeiti iš salės) jo filmas "Lėlės" ("Dolls") buvo visiškai nepažiūrimas, todėl labai daug ir šį sykį nesitikėjau. Mano manymu, Kitano neatgavo ankstesnės savo formos. Nors naujasis jo filmas "Achilas ir vėžlys" ("Achilles and the Tortoise", Japonija) gana juokingas ir pakankamai absurdiškas (parodijuojamas meno pasaulis, o tai jau savaime gerai), vis dėlto po seanso išeini visiškai nenuskaidrėjęs, nepasikeitęs, pakeliui į namus negyveni tuo filmu, jo nuotaika, lieki tik šiek tiek suerzintas, bet nesujaudintas...

Taigi iš matytų garsenybių nenuvylė tik Isabelle Hupert, suvaidinusi motiną gerame debiutiniame režisierės Ursulos Meier filme "Namai" ("Home", Šveicarija, Prancūzija, Belgija).

Į ką kreiptis toliau? "Mūsiškiai"! Trys rusų filmai, trys čekų, vienas bulgarų, vienas lenkų ir vienas slovakų, bei keletas koprodukcijų su Vakarų Europos šalimis.

Iš čekų filmo "Apie tėvus ir vaikus" ("Of Parents and Children", rež. Vladimir Michalek, pagal Emilio Haklo romaną) tikėjausi nemažai, nes visada mėgau čekų filmų humorą ir skausmingą nuoširdumą, o čia buvo žadėti "šmaikštūs dialogai, komiška ironija ir poetiškumas" - ko daugiau reikia? Tačiau filmas nuvylė. Susidarė įspūdis, kad čekų kinematografininkai yra taip įtikėję savo stiliumi, kad mano bet kokiu atveju "ant jo išvažiuosią". Taigi filmas tariasi esąs šmaikštus, bet yra per daug ištęstas ir nuobodus, bando šokiruoti (žmogienos gaminimas ir valgymas "lyg tarp kitko"), bet nešokiruoja, tariasi rodąs pokomunistinį čekų gyvenimą, bet nepasako mums nieko naujo.

Tuo tarpu rusai, atrodo, negali atsiplėšti nuo "amžinosios" "Kaukazo belaisvio" istorijos (prisiminkite neseną Bodrovo jaun. filmą). Tik šį kartą tai istorija apie karo beprasmiškumą, apie grožio galią smurto ir brutalumo akivaizdoje. Rusų režisieriaus Aleksejaus Učitelio filmas "Belaisvis" ("Plennyj", Rusija, Bulgarija) pagal Vladimiro Makanino 1994 m. apsakymą apie vieną mažutį epizodą Rusijos kare su Čečėnija tikrai nenuvylė, gana santūria iškalba ir puikia aktorių vaidyba pasakė labai daug. Tik gaila, kad išpuoselėtų manierų anglakalbiai, skaitydami subtitrus, niekada nesupras tikrosios rusų "saldofonų" kalbos: "Gera boba, ką?" (rus.) = "Matei ją?" (angl.).

„7 meno dienos“ Nr.39 (821), 2008-10-31

Versija spausdinimui

Komentarai

RikSkuhLlO, 2012-01-08 22:19

Wonderful explanation of facts aaivlable here.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti