Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Gražuolė ir pabaisa


Nauji filmai


Živilė Pipinytė

Share |
"Elegija"
Pabaisa yra profesorius, literatūros kritikas Deividas Kepešas. Šis septyniasdešimtmetis intelektualas gyvena taip, kaip jam patinka. Jis yra cinikas ir to neslepia. Savo radijo laidose jis puikuojasi aštriu protu, studentams imponuoja jo ironija ir rafinuotas skonis, moterims - protas ir seksualumas. Kepešas vertina laisvę. Kažkada dėl jos ir todėl, kad nenorėjo meluoti, Kepešas paliko šeimą. Jo butas pilnas gražių ir vertingų daiktų. Iš esmės Kepešas turi viską, ko užsigeidžia.

Gražuolė yra nauja Kepešo studentė Konsuela. Ji - kubietė, kalba su pastebimu akcentu. Konsuela nėra jauniklė, bet ji atkakliai siekia mokslo ir yra trisdešimt metų jaunesnė. Paradoksas, bet grožis tik paryškina ryžtingą merginos charakterį.Gražuolė traukia pabaisą profesorių ir atvirkščiai. Kai tarp jų mezgasi meilės ryšys, galima laukti tradicinio jaunystės ir brandaus amžiaus konflikto arba istorijos apie išmintingą vyriškį, kuris atveria gražuolei jausmų ir apskritai tikrųjų vertybių pasaulį. Tačiau Isabel Coixet filme "Elegija" ("Elegy", JAV, 2008) išmintingesnė pasirodo gražuolė. Ji atveria pabaisai tikrąją meilės prasmę. Kepešas išsigąsta jausmų, nes tai, ką jam duoda Konsuela, nesutelpa jo harmoningame ir savaip tobulame pasaulyje. Jis iš tikrųjų pamilsta. Tikras ir gilus jausmas yra netikėtas profesoriui. Kepešui reikėtų pakeisti arba pasaulį, arba save. Ir viena, ir kita jam atrodo per vėlu. Sužeista ir nuvilta Konsuela pasitraukia. Po to jie nesimatys kelerius metus. Konsuela sugrįš sužinojusi, kad serga. Toliau viskas filme klostysis taip, kaip reikalauja melodrama. Žiūrovai jaudinsis dėl Konsuelos ateities, kartu su Kepešu galbūt paskutinįkart grožėsis Konsuelos krūtimis, lauks operacijos rezultatų.

Jei nežinočiau, kad tai Philipo Rotho romano "Mirštantis žvėris" ekranizacija, manyčiau, kad melodramiška intonacija filme paprasčiausiai neišvengiama. Bet juk Rothas nerašo melodramų. Vienas geriausių šių dienų JAV prozininkų, kuris nuolat minimas Nobelio premijos kandidatų sąraše, mėgsta satyrą, nepadorius žodžius ir nuolat ironiškai tyrinėja savo žydišką prigimtį. Garsiojo "Portnojaus komplekso" autorius pats jau senokai tapo mitu. Šis septyniasdešimt penkerių metų vienišius, atsiskyrėlis, didžiąją laiko dalį praleidžiantis atokiame name Konektikuto valstijoje, manau, primena profesorių Kepešą, beje, pasirodantį net trijose Rotho knygose. Geriausiai jo metodą įvardijo Hermione Lee: "Paversti gyvenimą pasakojimu, pasakojimą - gyvenimu. Toks yra dvigubas Rotho žaidimas."

Ispanų režisierė Isabel Coixet mėgsta pasakoti dramatiškas istorijas apie moteris. 2003 m. jos sukurtas filmas "Mano gyvenimas be manęs" pasakojo apie jauną moterį, kuri sužino, kad serga vėžiu. Jai gyventi liko tik du mėnesiai. Ji nuslepia tai nuo visų ir užsirašinėja, ką dar reikia spėti gyvenime nuveikti, ką turės padaryti jau kiti. 2005 m. metais Coixet sukūrė "Slaptą žodžių gyvenimą". Pagrindinė šio filmo herojė, kurią vėl suvaidino kanadietė Sarah Polley, per savo atostogas vyko į Šiaurę slaugyti sunkiai sergančio vyriškio. Liga (kaip, beje, ir tamsios spalvos) Coixet filmuose visada simboliška, nes priverčia herojus atsigręžti į save ir į savo praeitį, iš naujo pamatyti, kas prarasta ar liko nebaigta. Manau, kad panašus jausmas sugrąžina ir Konsuelą į profesoriaus Kepešo namus.

Seniai žinoma, kad geri filmai atsiranda iš antrarūšės literatūros. Iš šedevrų ar šiaip rimtų filmų gali atsirasti bet kas. Coixet yra ispanė ir, kaip kinematografininkė, ji, be abejo, užaugo Pedro Almodovaro šešėlyje. Almodovaro filmų alchemija paprasta: jis ima nuvalkiotas masinės kultūros klišes, seniai iš mados išėjusias melodramas, "rožinius", t.y. moteriškus, romanus ir kaip tikras burtininkas paverčia banalybes brangakmeniais. Coixet elgiasi kitaip: ironišką pasakojimą apie jausmų pabūgusį seną satyrą ji bando paversti rimta melodrama. Žinoma, puiki Beno Kingsley ir Penelope Cruz vaidyba, Kepešo epizodai su senu draugu poetu (Dennis Hopper) ar meiluže (tiksli, net epizoduose visada įsimenanti Patricia Clarkson) nuolat primena, kad "Elegija" galėjo būti visai rimta psichologinė drama. Tačiau režisierei, regis, to visai nereikia. Ji nori, kad žiūrovai pirmiausia užjaustų "Elegijos" personažus, pajustų jų prabėgančio gyvenimo liūdesį, persiimtų jų nuotaikomis. Tai būtų paprasta, jei gražuolė patirtų iniciaciją, o pabaisa pavirstų gražiu vyru. Tačiau abu "Elegijos" personažai yra gana dviprasmiški, neapibrėžti ir daug sudėtingesni, todėl melodramatiškas personažo ir žiūrovo susitapatinimas neįvyksta. Kandaus romano taip ir nepavyksta paversti jausmų drama. Lieka tik intymi, iš tikrųjų elegiška filmo atmosfera ir prisiminimai apie Konsuelos krūtis. Bet gal to visai pakanka?

„7 meno dienos“ Nr.39 (821), 2008-10-31

Versija spausdinimui

Komentarai

XHDKJfchhgpep, 2011-08-05 09:54

A good many valuaebls you've given me.

b., 2009-02-03 02:44

gera recenzija, o filmas vertas paziureti.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti