Dailininkas gimė 1928 m. Mažeikiuose. Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukęs iš Lietuvos, 1945 m. apsigyveno Strasbūre, piešimo mokėsi Taikomosios dailės mokykloje. Gailius studijavo Fernand’o Léger meno akademijoje, o nuo 1953 m. – Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje Paryžiuje. Jam likimas atseikėjo ilgus kūrybos dešimtmečius. Gal todėl, turėjęs laiko ieškoti, eksperimentuoti, keistis, jis man visada atrodė itin „chameleoniškas“, išbandęs įvairiausias raiškos priemones, savąsias vertybes skirtingų laikotarpių kūriniuose parodantis vis kitokiu pavidalu. Ne išimtis ir „Liuksemburgo sodai“ (Lietuvoje šie darbai pristatomi pirmą kartą). Čia dailininką regime ne kaip abstrakcionistą, turint omenyje plačiau žinomus jo kūrinius ir garsų vaizdinės abstrakcijos manifestą, bet greičiau kaip ekspresionistą. Lietuviškai akiai tai tradiciškai labiau priimtina (tą liudija ir dailės istorijos faktai, ir mitai, ir mūsų dienų realybė). Tačiau cikle ryškus ir polinkis į motyvo abstrahavimą. Vadinasi, turime reikalą su etapiniais kūriniais, kurie primena menininko jaunystės laikus ir liudija dar prieš pusę amžiaus išryškėjusią poziciją tikrovės ir jos perteikimo klausimais. Pamenate, kaip griežtai P. Gailius vėliau smerkė „panašumų ieškojimą“? Cituoju: „visos realistinės formos yra tik akių dūmimas, apgaulingos referencijos“.

Gerai, kad tarsi parodos įvadas, pristatomo ciklo komentaras, prie įėjimo į ekspozicijų salę rodomi ir kitokie Gailaus kūriniai, taip pat ir kelios abstrakčios kompozicijos, leidžiančios geriau suvokti „Liuksemburgo sodų“ vietą jo kūrybos sistemoje. Kaip byloja parodą pristatantys pranešimai, šie ryškiaspalviai nedidelio formato darbai gimė Gailiui kartu su bičiuliu bastantis po garsiuosius Paryžiaus sodus, kadaise – karališkos prabangos simbolį, vėliau, sugriovus monarchiją, tapusius mėgstama paryžiečių ir miesto svečių pasivaikščiojimo vieta. Dailininko vaizduotė iškilmingą sodų architektūrą, kuplius želdynus, nuostabius fontanus, sudėtingą takų ir alėjų sistemą redukuoja iki paprastų, išraiškingų formų, aktyvių spalvinių dėmių. Džiugią, nerūpestingą šių kompozicijų dvasią atmiešia ir jose gana ryški „klasikinė“ ekspresionistinė įtampa, ypač tuose kūriniuose, kuriuose naudojama fragmentiška kompozicija, priartinant figūrų siluetus, „kaukiškus“ personažų veidus. Čia negali nepastebėti dar prieš daugelį dešimtmečių išryškėjusios dailininko koloristinės inteligencijos, gebėjimo nedideliame, kartais – vos sąsiuvinio dydžio lakšte šliūkštelėti tikrą spalvų pliūpsnį, atrasti ir suderinti tam tikrą koloritą, sukomponuoti figūras ir peizažo užuominas taip, kad šios, be bereikalingų komentarų, smarkiai veiktų savo plastika ir dermėmis.

Taigi paroda tarsi pasakoja, kaip pakeliui į abstrakciją dailininkas buvo apsistojęs ir ekspresionizmo „stotelėje“, kaip gardživosi sodria spalva, šviesa, laisvu ir energingu potėpiu, drauge dar nenusigręždamas nuo natūros. Tačiau prancūziška Gailiaus kūrybos dvasia gerokai kirbina mūsų kolektyvinę sąmonę – juk modernizmas ir jo plėtotė lietuvių dailėje po sovietų okupacijos iki šiol tebelieka iki galo neišaiškintu detektyvu. P. Gailius, gyvenęs ir kūręs Vakarų Europoje, visada buvo laisvas ir nesuvaržytas menininkas. O legendinė lietuvių prieškario menininkų karta (Antanas Gudaitis, Juozas Mikėnas ir kiti) tik trumpai pabuvojo, pasimokė Paryžiuje, parsivežė modernaus meno krislelių į Lietuvą, kur juos netrukus gerokai apvirškino sovietinis režimas. XX a. 6-ajame dešimtmetyje, kai P. Gailius sukūrė šias žavias ekspresionistines impresijas, Lietuvoje buvo gūdus pokario metas, pradėjęs „šilti“ tik laikotarpio viduryje, mirus Josifui Stalinui. Kaip ir visą viešą bei privatų gyvenimą, dailę taip pat kaustė žiaurūs stalinistiniai reglamentai ir baimė padaryti ką nors ne taip. Tiesa, režimui Lietuvoje tapus kiek liberalesniam (churščiovinis atšilimas), mūsų tapytojai ėmė nebesislėpdami deklaruoti savo prielankumą „modernumui“, prancūziškajai tapybos tradicijai. Tačiau kiek tai buvo realu, tikra ir įmanoma? Čia, nė kiek nesistengdama būti originali, pritarsiu apie Gailiaus kūrybą rašiusiam Kęstučiui Šapokai (apie 2009 m. galerijoje „Arka“ vykusią dailininko kūrybos parodą „Jautrūs paviršiai“). Jis teisingai pasakė, kad mūsų santykis su modernizmo tapyba yra labai komplikuotas, todėl nelengva objektyviai vertinti ir P. Gailiaus kūrinius kaip tikrus (ir laiko, ir vietos požiūriu), o ne perdirbtus ir transformuotus paryžietiškos estetikos pavyzdžius.

Kita vertus, neabejotina, kad P. Gailius yra vienas įdomiausių lietuvių išeivijos dailininkų. Ir šioje parodoje eksponuojamiems jo kūriniams svetimas, tarkime, kito paryžiečio – Vytauto Kasiulio – tapybos dekoratyvumas, manieringų formų žaismė. Šios kompozicijos kur kas labiau primena tai, kas ilgus dešimtmečius buvo mitinis lietuvių tapybos siekinys, o gal ir savastis. Tai, matyt, labiausiai priklauso nuo požiūrio ir konkrečių pavyzdžių.   

Paroda veikia iki gegužės 12 d.

Galerija „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius)

Dirba antradienį–penktadienį 10–18 val., šeštadienį 12–16 val.

„7 meno dienos“ Nr.18 (986), 2012-05-04