Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TARP DISCIPLINŲ

Daiktai nekalba, bet tai jiems netrukdo prieš tave laimėti


Pokalbis su menininke Juste Venclovaite


Danutė Gambickaitė

Share |
Justė Venclovaitė. Instaliacijos „Do not drop“ fragmentas“. 2012 m.
Justė Venclovaitė yra jauna menininkė, šiuo metu aktyviai dalyvaujanti parodose, įvairiuose projektuose ir jau pastebėta savo kartos kritikių. Ji konstruoja kūrinius-rebusus. Pudelių skulptūriniai portretai, iš medžio sumeistrauta kamera, atskirtos nuo kūno molinės šlaunys, antys, grandine juosiančios ratą, tirpstantis ir fragmentuotas, akvarele lietas besijuokiantis veidas, – šie ir panašūs darbai už vaizdo verčia ieškoti sumanymų, mąstymo krypties. Tai labiausiai ir provokuoja pokalbį. Kitas interviu akstinas – neseniai vieną savaitę rodyta jos instaliacija „Do not drop“ galerijoje „Vartai“. Šiame pokalbyje mėginsime atrasti raktus į Justės Venclovaitės kūrybą.

Danutė Gambickaitė: Vilniaus dailės akademijoje studijavai skulptūrą, prieš tai mokeisi Čiurlionio menų gimnazijoje, gal šiek tiek papasakosi apie šiuos tarpsnius? Kas tuo metu buvo įdomu?

 

Justė Venclovaitė: Mokyklos laikais, turbūt kaip ir visiems, įdomu buvo viskas ir niekas. Neslėpkim, kai esi mokinys, dažnai galvoji tik apie pietų pertrauką, o ne apie kūrybines aukštumas. Žinoma, „čiurlionkė“ labai daug davė menine prasme. Tradiciškai bandžiau įvairias medžiagas ir technikas. O akademija – man atrodo, kad tai buvo pernelyg neseniai, kad jau galėčiau iš šono tai traktuoti kaip „tarpsnį“. Bandžiau tai šį, tai tą, paskui pradėjau galvoti, kaip čia taip išeina, kad daromi vieni dalykai reprezentuoja visai kitus. Todėl nuo antro kurso pradėjau domėtis daiktu kaip simboliu, ženklais, kalbos dalykais. Be to, bendravimas ir nesusišnekėjimas turbūt buvo aktualūs nuo paauglystės. Po antro kurso kiti pradėjo sakyti, kad ryškėja savitas stilius (manau, kad turėjo omeny kažką pozityvaus), bet aš, tiesą sakant, smarkiai abejoju, ar tai vertybė, nes nesinori apsiriboti, įsprausti save į kažkokius rėmus. Noriu pasilikti teisę pasukti bet kokiu keliu, prieštarauti pačiai sau – net jeigu nesiruošiu ta teise pasinaudoti.

 

D. G.: Gal gali šiek tiek išplėsti, ką turi omenyje, sakydama „daromi vieni dalykai reprezentuoja visai kitus“? Čia vis dar kalbi apie daiktą kaip ženklą, kalbos dalykus?

 

J. V.: Taip, kalbos, rašto. Tai išplaukė iš studentiško mąstymo, kas yra menas ir kaip jį reikia daryti. Žodžiai nepanašūs į daiktus, kuriuos vaizduoja. Fiziškai meno „vartojimas“ pasirodė panašus į skaitymą: kūrinys, o priešais jį žiūrovas (arba jame, bet dažniausiai priešais, turint galvoj, kad žiūrovo akys yra galvos priekyje), kuris į jį žiūri ir stengiasi „iššifruoti“. Bet kodėl kūrinys iš viso užšifruotas? Kodėl apsimeta tuo, kuo nėra? Jeigu tai šifras, ar kažkur yra konkretus jo raktas? Gal ir tą raktą galima padaryti matomą? Gali būti, kad viskas apgaulė, iš tikro nieko neįmanoma iššifruoti. Tai man primena kažkokį daiktų sąmokslą. Prisimenu, kaip vaikystėj šaldytuvas man atrodė agresyvus. Priskirti daiktams emocijas – tai irgi primesti jiems ką nors, kuo jie nėra, panašiai kaip primesti raidę garsui. Teoriškai daiktas gali reikšti tik pats save, bet kai jį stebi žiūrovas, jis iškart keičiasi. Pavyzdžiui, aš visada galvojau, kad Marcelio Duchamp’o pisuaras yra apie vertikalumą ir horizontalumą. O kadaise su kažkuo kalbėjom, kad postmodernizme metafora išvis nebeegzistuoja. Bet nedaug galiu apie tai pasakyti. Tiek, kiek jaučiu daiktus, jaučiu juos intuityviai.

 

D. G.: Atsimenu, kad man vaikystėje agresyvus atrodė radiatorius, nes buvau išgirdusi motinos pokalbį su drauge, kuris, matyt, sukosi apie Černobylį ir radiaciją. Pokalbio nesupratau arba supratau savaip, bet radiatorius tapo didžiausiu siaubu, nes juk skamba panašiai kaip radiacija. Dabar galvodama apie metaforos, kaip tu sakai, egzistavimą / neegzistavimą, atsiminiau Jaques’o Derrida pasakojimą apie Nietzsche’s skėtį ir tai, kaip Jūratė Baranova, skaitydama „Pentinai: Nietzsche’s stiliai“, kankinosi nesuprasdama Derrida vartojamų metaforų, pavyzdžiui, „pentinai“, „vualis“, „rapyra“. Kai buvo leidžiamas Nietzsche’s raštų rinkinys, leidėjai pasistengė į jį sudėti viską, net, pavyzdžiui, tokią aptiktą frazę: „Aš pamiršau savo skėtį.“ Pacituosiu, jei nesupyksi ant manęs už ilgoką intarpą, Baranovą: „Derrida nesiūlo šios frazės mįslės įminimo. Atvirkščiai, jo manymu, visada lieka galimybė, kad ši frazė apskritai nieko nereiškia ir kad ji neturi jokios prasmės. Jos paslaptis yra galimybė, kad ji apskritai gali neturėti jokios paslapties. (...) Ir pagaliau Derrida galutinai pakerėjo mano vaizduotę pareikšdamas, kad ir jo paties knyga, kurią skaitydama kankinuosi negalėdama sugauti prasmės, gali būti teiginio „Aš pamiršau savo skėtį“ naujas variantas ir kad ji sukurta pagal taisykles, žinomas tik autoriui.“ Taigi papasakok apie daiktų, raidžių etc. sąmokslą ir taisykles, žinomas tik autoriui, pavyzdžiui, pirmuosiuose labiau šias temas kabinančiuose kūriniuose, kuriuos rodei Valentino Klimašausko kuruotoje parodoje „Šuoliai ir kilpos“? Kaip jauteisi toje parodoje? Regis, ji buvo viena svarbesnių tavo pirmųjų parodų.

 

J. V.: Hm, apie „Šuolius ir kilpas“ juokavom: gerai, kad paroda vyko ŠMC rūsy, o ne antram aukšte, nes dabar mums dar liko kažkas nepasiekta. Na čia taip senamadiškai hierarchiškai mąstant. Buvau tada po trečio kurso. Dariau videofilmą pagal anglų kalbos mokymosi audiotekstus, kai kurie mano filmuojami objektai iš tikrųjų atitiko žodžius ir taisykles, bet kai kurie visiškai ne, jie tebuvo gramatinių struktūrų imitacija. Dabar turbūt nebegalėčiau pasakyti, kurios daiktų kombinacijos turėjo prasmę. Nėra didelio skirtumo. Išgalvota kalba skamba taip pat nesuprantamai kaip tikra kalba, kurios nemoki, tik mokantis po truputį atsiskleidžia jos dėsniai. Jei taisyklės žinomos tik autoriui, norisi autorių priremti prie sienos ir iškvosti. Bet kalbos, gamtos, civilizacijos atveju autoriaus lyg ir nėra – ką tada daryti? Čia gal toks truputį kabalistinis požiūris, kad visi daiktai yra raidės knygoje, ir juos sukūrusi dievybė norėjo kažką jais pasakyti, bet juk nebūtinai – kaip tu sakai, gali apskritai ir nebūti jokios paslapties.

 

Dar vienas dalykas, dabar atėjęs į galvą: Jeanas Baudrillard’as rašė apie žmogaus santykį su gyvūnu (nepacituosiu, nes nebeprisimenu, todėl atsiprašau, jei šiek tiek prikursiu), kad labiausiai žmogui pasąmoningai nerimą keliantis gyvūnų bruožas yra tas, kad jie nekalba. Todėl eksperimentai su gyvūnais ir kitoks jų išnaudojimas atlieka modernios inkvizicijos funkciją, tai savotiškas tardymas, siekiant priversti juos kalbėti, išgauti iš jų „prisipažinimą“. Man tai įtartinai siejasi su autoriaus „prirėmimo prie sienos“ situacija.

 

D. G.: Aš irgi tiksliai nepacituočiau Baudrillard’o, bet ši mintis skaitant „Vartotojų visuomenę“ man irgi įsiminė. Jeigu jau pradėjom kalbėti apie gamtos ir dabartinės kultūros padėtį, papasakok apie naujausią savo instaliaciją, kurią pristatei galerijos „Vartai“ ketvirtadienio peržiūroje. Regis, čia Baudrillard’o mintys neprastai jaučiamos, ar ne?

 

J. V.: Na tikrai gerai jaučiamos, nors nežinau, ar iš pat pradžių sąmoningai. Šita instaliacija turbūt pamažu išsirutuliojo iš mano baigiamojo darbo, kur naudojau daug su naminiais gyvūnais susijusių elementų. Tada atkreipiau dėmesį į gyvūnų parduotuves, jos pilnos daiktų iš stiklo, plastiko ir medžio, sukurtų gyvūnams, bet ne jų pačių valia. Įsigilinus stebina keisti paradoksai, kai viskas kuriama lyg ir iš meilės, bet kartu siekiant kontroliuoti. O kur dar estetiniai dalykai, kurių patys gyvūnai niekada nesupras, pavyzdžiui, šuns guolis su kaulų piešiniais, arba gotikinės pilys, paskendusios žuvelių akvariumuose. Labiausiai man šita gyvūnų parduotuvės tematika ir patinka tuo, kad ji yra labai naivi ir vaikiška, bet kartu universali ir net egzistencinė, priklausomai nuo požiūrio ir to, kiek į tai giliniesi. Viena iš mano instaliacijos dalių yra užrašas ant kartoninės dėžės, kurią kartą radau gatvėje: „Live tropical fish, do not drop. Jakarta – Indonesia“ („Gyva tropinė žuvis, neišmeskit. Džakarta, Indonezija“). Taigi, viena vertus, žuvis yra kišama į dėžę ir gabenama į kitą pasaulio kraštą, antra vertus: atsargiai, neišmeskit. Man atrodo, civilizacijoje pilna tokių paradoksų. Pavyzdžiui, aš nesu vegetarė, bet štai padariau tokią instaliaciją ir kalbu tomis temomis. Ir tai tikrai yra absurdas. Dėl šitos priežasties turiu pasakyti, kad visai nenoriu savo darbais moralizuoti, greičiau tik pastebiu ir pripažįstu kažką baisaus ir neišvengiamo santykyje tarp to, kuris kalba, ir to, kuris nekalba.

 

Daiktai, kaip žinia, irgi nekalba. Bet tai jiems netrukdo prieš tave laimėti – prisimenant agresyvųjį šaldytuvą arba amžinas kovas su įrankiais (tiek medžio darbų, tiek virtuvės).

 

D. G.: Vertas apgalvojimo posakis – daiktai nekalba, bet tai jiems netrukdo prieš tave laimėti. Na, o temos, kurias „stebi“ ir apie kurias galvoji, kol kas tegu lieka paslapty. Ačiū už pokalbį!

 

Parengė Danutė Gambickaitė


„7 meno dienos“ Nr.7 (975), 2012-02-17

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti