Anja Westerfölke. J. Anieliaus nuotr.
Menininkė iš Linco kartą vaikštinėjo po Vilniaus kalvas ir aptiko įkalintą bažnyčią. Šalia trupančio jos fasado stovi kalėjimo apsaugos bokštelis. Tai pasirodė beesanti vizitiečių vienuolijos bažnyčia. Ir žodis „aplankymas“ čia pat išsiskleidė it vėduoklė. Mergelė Marija, sužinojusi, kad gimdys Dievo sūnų, aplankė šv. Elžbietą, vizitietės lankė vargstančias moteris, artimieji lankė kalinius, dabar mes lankome bažnyčią, kuri yra ne tik bažnyčia, bet ir daugybės laike susipynusių istorijų saugotoja.
Gana įprasta šventovės statinį lyginti su žmogaus kūnu. Štai Vatikano Šv. Petro bazilika, sakoma, tiesia rankas ir tarsi apkabina į aikštę susirinkusius tikinčiuosius. Įkalintoji Jėzaus širdies bažnyčia irgi turi ilgą savo „kūno“ istoriją. Ji buvo išniekinta ne tik simboliškai - įkurdinant joje kalėjimo parduotuvę, susitikimų salę, pramogų salę, dailės klubą, darbuotojų kabinetus; bet ir fiziškai - kupolinis tūris perskrostas trimis gelžbetoniniais perdengimais, pristatyta laiptinių, sandėliukų ir kitų įkalinimo įstaigai reikalingų erdvių.
Atgavimų ir atidavimų istorijoje bažnyčia supanėšėjo su savo įkūrėjomis. Vizitietės - tai itin demokratiška vienuolija, glaudusi į savo gretas ne tik nekaltas mergeles - Jėzaus nuotakas, bet ir visas gyvenimo nualintas moteris: ir ligotas, ir senas, ir našles, ir vienišas motinas. Ši vienuolija nereprezentacinė, o siekianti moterų viena kitos palaikymo.
Galbūt bažnyčiai ją išniekinant ir buvo „nuo kaklo nuplėštas kryželis“, bet gal kaip tik dėl to ji tik tapo dar stipresniu glaudžiančios nuskriaustuosius simboliu. Anja Westerfölke, atkreipusi dėmesį į tokį turinio koncentratą, pasinėrė į daugybę klausimų, iš kurių pagrindinis, matyt, yra - o ką gi mes norime su visu tuo daryti? Kaip elgtis su tokia atmintimi? Kokiu būdu ją saugoti, įprasminti ar pamiršti? Menininkė neperša idėjų, ji aiškiai suvokia, kad tai mūsų patirties dalis, tik labai atsargiai, bet nuožmiai bando atkreipti dėmesį į unikalaus turinio talpyklą. Ir pats projektas labiau panašus į vizitiečių aplankymus, nei į menininko ego raišką, kurią galima parduoti, kolekcionuoti ir t.t.
Pirmiausia menininkė kantriai išsirūpino visus reikalingus leidimus, kad galėtų lankyti Jėzaus širdies bažnyčią. Vėliau tūpčiojo aplink ir kopinėjo jos viduje, bandydama atrasti autentiškas šiosios dalis. Tuomet agroplėvele tvarstė sienas, darydama lekalus. Kol galiausiai surinko visus reikalingus matmenis ir duomenis. Paskutiniame, kupolo aukšte Westerfölke yra sudėjusi natūralaus dydžio iškarpas, kurias su siuvus galima būtų atkurti bažnyčios erdvę. Kaip sakė ekskursijoje dalyvavusi Danutė Zovienė, būtų tikrai įspūdinga pamatyti tokią plevenančią bažnyčią kokiame nors plyname lauke. Mano manymu, tie, kurie girdėjo (o dabar ir perskaitė), jau regėjo minėtą reginį savo vaizduotėje ir todėl projektą laikyčiau įvykusiu. Anja ir siekė, kad mintys prasitęstų, ne taip jau svarbu, kuria linkme, svarbu, kad viskas nenueitų užmarštin.
Lankant tikrą bažnyčią, abejingai išlikti neįmanoma. Patenki tarsi į Tarkovskio filmus, kur žolė užžėlusi, grindiniai sutrūkinėję, sienos trupa akyse, durys užstrigusios ir yra absoliučiai aišku, kad visa tai yra kažkaip su mumis asmeniškai susiję. Netvarumas tampa akivaizdžiai asmeniškas. Ore pastėrusi nostalgija padeda prisiminti senąjį Vilnių dar prieš visus remontus ir reklaminių erdvių išpardavimus.
Viduje dar įdomiau, jei tinka toks žodis. Gal reiktų sakyt, dar skaudžiau... Man pasirodė labai korektiška, kad menininkė stengėsi nekeisti daiktų vietos, net seniausiai išdžiuvusias gėles paliko savo vietose toliau byloti apie laiką ir žmonių istorijas. Bažnyčia nyksta, kaip ir kiekvienas apleistas pastatas - tiksliai pasakė Česlovas Jocius, pataisos namų direktoriaus pavaduotojas, ypač daug prisidėjęs, kad menininkėms vartai vis dėlto būtų atidaryti. Kalėjimo darbuotojas sakosi prisimenąs šią vietą ir geriau atrodžiusią. O menininkė klausinėjusi savęs, ar tokioje stipriai veikiančioje aplinkoje menas iš viso gali matytis? Na, jei meną suvoksime ne kaip kabantį ar stovintį daiktą, tai, manyčiau, menas gali būti akivaizdus, net ir nematomas.
Pavyzdžiui, menas gali būti užuodžiamas. Tiesiogine prasme. Audinius, kurie pakartoja bažnyčios sienas, menininkė ne veltui vis dar laiko bažnyčioje. Austrei maga, kad medžiaga prisigertų tos vietos kvapo, kurio taip lengvai neatidalinsi, katras kam priklauso, kaip kad sienų. Ko gero, tai keistai vietai apibūdinti labiausiai tinka įsigėrimo, įsisunkimo, persisunkimo veiksmažodžiai. Šie, mano galva, geriausiai padeda atsakyti į esminį „Susitikimų vietos“ klausimą - tai ką gi mes su visu šituo darysime? Tikrai nereiktų bandyti dalinti ir rūšiuoti, skaidyti ir atkūrinėti, nes kad ir ką atskirtum, tektų pasakoti apie tai, kas prarasta. Jei bažnyčia būtų restauruota, pasakotojai brėžtų rankomis erdvėje: štai čia buvo perdangos, čia kalėjimo parduotuvė.
Nebeįmanoma istorijos atskirti, kaip ir minios kvapo išskaidyti. Bet kas gi tokioje keistenybėje norės kurtis? Kažkas, kam reikia įkvėpimo. O gal tai yra tinkamiausia vieta susitikimams? Kieno? Gal meno, gal religijų, pratęskite patys.
Svarbu paminėti, kad menas, kurį kuria Anja Westerfölke, yra moterų menas. Ji tai pati pabrėžia ir iš turinio nesunku įspėti. Maža to, tai nėra vyrų meno rinkai skirta moters stigmatizavimosi (kūniškai, žinoma) atšaka ir ne kovojimas už savo teises laužant sistemą. Tai visai kitoks moterų menas. Moterų jis todėl, kad siekiama įtraukti moteris dalyvauti, atrasti svarbias, įdomias ar malonias patirtis, atrasti dalinimosi džiaugsmą, bendrystės naudą ir taip toliau. Nors menininkė sakosi esanti protestantė, savo veiksmais ji man labiausiai panaši į vizitietę.
Šiame projekte yra daugybė susitikimų - žmonių ir laiko, klausimų ir prasmių. Susitikimai dažniausiai kuria naujus susitikimus. Norintys aplankyti bažnyčią ir instaliaciją turėtų tartis su organizatorėmis (anja taškas west eta servus taškas at).
* * *
„7 meno dienos“ Nr.15 (844), 2009-04-17
|