Pawełas Łozińskis. Noriu pamatyti, kas bus

Pawełas Łozińskis. Egidijaus Kabošiaus nuotr. 7-ojo Vilniaus dokumentinių filmų festivalio žiuri pirmininkas buvo lenkų režisierius Pawełas Łozińskis. Režisierius susitiko su žiūrovais po filmo „Chemoterapija“ peržiūrų, festivalis pristatė ir anksčiau sukurtų jo filmų retrospektyvą. Pokalbiuose su režisieriumi ne kartą iškilo šiuolaikiniam dokumentiniam kinui bene aktualiausia ribų, kurių nevalia peržengti kūrėjui, tema. Pasaulis kupinas dokumentinių filmų temų ir potencialių tokių filmų herojų. Ar Jums būna sunku pasirinkti temą?   Taip tik atrodo, kad pasaulis pilnas herojų ir įdomių temų. Kai pradedi ieškoti, paaiškėja, kad visai nelengva rasti kažką gero: arba tai jau buvo, nes beveik viskas jau buvo ir sunku padaryti ką nors nauja, arba paaiškėja, kad sumanymas, iš pradžių pasirodęs įdomus, nieko nevertas. Dažnai turiu sumanymą, svarstau apie jį ir galiausiai... Plačiau >>

Kinas dar nemirė, bet jau spėjo prisikelti

„Filmas socializmas“, rež. Jean-Luc Godard Pamąstymai apie įvairias autorinio kino formas Niujorko kino festivalyje: kas šiandien yra kino menas ir kokios jo egzistavimo formos? Kino pasaulyje autoritetinga „Lincolno kino centro bendrija“ (leidžianti vieną įtakingiausių kino kultūrai skirtų leidinių JAV – mėnesinį žurnalą „Film Comment“ bei kuruojanti kino centro veiklą) į pagrindinę šių metų Niujorko kino festivalio programą atrinko dvidešimt penkis diskusijas kino pasaulyje 2009 m. sukėlusius filmus. Tradiciškai pagrindinę programą papildė šiuolaikinių avangardinių filmų peržiūros. Šių dienų kino meno statusas buvo... Plačiau >>

Tikrumo paieškos

„Rubiko kelias“, rež. Laila Pakalniņa 7-ajame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF) ieškojau filmų, kurių forma nenustelbia turinio ir vis dar geba šį tą pasakyti apie evoliucionuojančią iki kosminių mastų realybę ir su savo vargais ir džiaugsmais egzistuojantį žmogų. Kartais artėjantys kino festivaliai sukelia stresą. Prie streso priprantama, bet būna ir blogiau – nei iš šio, nei iš to pradeda vystytis absoliučiai nepageidautina ir, žinoma, netoleruotina atmetimo reakcija. Galbūt su ta atmetimo reakcija derėtų tūnoti ramiai kur nors kampe ir viešai neskalambyti, juk nemandagu kritikuoti visuotinai pripažįstamus ir išpažįstamus reiškinius. Ypač kai tų „reiškinių“, rodos, neveikia jokie sunkmečiai, išskyrus laisvojo kritimo... Plačiau >>