Muzikinė komedija. Galingas antidepresantas, absoliučiai nekenksmingas ir universalus. Auditorija – nuo panelių iki senelių. Panelėms filmas naudingas todėl, kad jos sužinos apie tokią buvusią baisiai populiarią grupę ABBA, pagal kurios muzikėlę šoko jų senelės. Tai buvo ne taip jau seniai, todėl tarp skirtingų kartų užsimegs lyriškai muzikinis ryšys, o panelės supras, kad linksma buvo ir tada, kai dar niekas neturėjo mobiliųjų telefonų su ausinėmis. Filmo autorės nieko per daug sudėtingo sugalvoti nesistengė, tiesiog ABBA dainas suvėrė ant romantiško siužeto siūlelio. Jauna panelė Sofi susirengė ištekėti. Vestuvėse privalo dalyvauti mylinti tėvelis, tai Sofi jį ir pakvietė. Tėvelis gali būti vienas iš trijų vyriškių, kurių vardus panelė Sofi nepadoriai nukniso iš mamos Donos dienoraščio. Galimybė rinktis visada yra patraukli, mama Dona apie dukrelės avantiūrą nieko nenutuokia. O kai pradeda nutuokti, jau per vėlu – visi trys buvę širdies draugai drybso ant šiltų lentų buvusiame tvarte ir kaunasi dėl garbės būti Sofi tėveliu. Kautynes stebėti malonu, nes tris potencialius tėčius vaidina trys kino grandai ir šiaip įdomūs aktoriai, kurie šiame siužete nuoširdžiai linksminasi. Pierce’o Brosnano akyse visą laiką šokinėja nesuvaidinti kipšiukai, jis sąžiningai dainuoja ir laksto laiptais, uolomis bei vingiuotais takeliais su pavydėtinu entuziazmu. Colinas Firthas prisimena visus savo lyriškai romantinius vaidmenis įvairiose meilės istorijose, bet nusprendžia būti ne nauju herojumi, o pačiu savimi. Ir tai puiku. Net Stellanas Skarsgårdas sugeba atrasti porą sentimentalių bruoželių, adekvačių situacijai, ir puikiai nardo tarp naiviai saldžių intrigų. Na, o tai, ką daro Meryl Streep, atrodo tiesiog fantastiškai. Ji gaudo krintančias langines. Kankinasi ant sudužusio unitazo. Karštai myli savo dukrą ir vieną iš potencialių jos tėvelių, kuris stovi išdidžiai išpūtęs krūtinės ląstą ir gėrisi savo partnerės entuziazmu. Viskas, ką ji daro, atrodo taip natūralu ir ironiška, linksma ir absoliučiai meistriška. Ji nestabteli nė sekundei, neleidžia sau atsikvėpti per visą siužetą. Ir filmo finale taip lengvai šuoliuoja begaliniais laiptukais į kalno viršūnę, tik plevėsuoja plaukai be jokios šukuosenos ir simboliškai raudonas šalis. Nereikia ieškoti filme kokių nors gilių minčių – joms čia visai nėra vietos. Užtat pilna pamirštos ir vėl prikeltos muzikos, jaunų ir linksmų veidų, saulės spinduliukų žydro vandens bangelėse, visokių Graikijos peizažų grožybių ir aktorių, į kuriuos visada gera žiūrėti. Ir labai malonu užsikrėsti tokiu nerūpestingumo, laimės ir geros nuotaikos virusu, kuris priverčia kvailiai išsišiepti ir sėdėti su ta šypsena iki pat laimingos pabaigos.

Filmą paskolino videoteka „Eliksyras“, www.eliksyras.lt

„Kinas“ Nr.1 (309), 2010-03-01