Klasikinė paguoda

Princesė ir Varlius [The Princess and the Frog]

Nijolė Andrijauskienė

„Princesė ir Varlius” Scenarijaus autoriai ir režisieriai Ron Clements, John Musker | Kompozitorius Randy Newman. Originalą įgarsino Anika Noni Rose, Bruno Campos, Keith David, Jennifer Cody, Jim Cummings, Oprah Winfrey. 2009, JAV, 97 min. Platintojas Lietuvoje Forum Cinemas. Nijolė Andrijauskienė Visais požiūriais teigiamas animacinis filmas, auklėjantis nuo pirmo iki paskutinio kadro. Pradžioje gerbiamiems žiūrovams yra primenamas labai paprastas dalykas – tėveliai privalo skaityti vaikučiams knygas. Tokias nelabai spalvotas, su išraiškingomis graviūromis, visai neprimenančias ryškių kompiuterinių paveiksliukų. Tada visi skaitytojai dar išsaugos fantazijos erdvę, galės patys patobulinti ir atgaivinti tai, ką mato senos knygos puslapiuose. Tokią galimybę iš animacijos mėgėjų bei gerbėjų visai nekaltai atėmė 3D formatas, kuriame viskas jau ir sugalvota, ir nupiešta, ir niekur nieko jau nebeprikabinsi: erdvės personažams kadre pakanka, o fantazijos nebereikia – viskas jau sukramtyta. Tiesa, primityvumu 3D kūrėjų kaltinti neįmanoma – šiuolaikinių vaikučių (ir tėvelių) karštai mylimas „Pixar“ sugalvojo tiek fantastiškų istorijų ir herojų, kad jų gerbėjai miega ant pagalvėlių su išsišiepusiomis avantiūristėmis mašinytėmis, prisimena įsimylėjusį šiukšlininką – traktoriuką iš dingusio pasaulio, o tėveliai iš tos pačios istorijos sužino, kad buvo toks filmas apie meilę „Hello, Dolly“. Taigi intelektas lavinamas. Bet sudėtingos technologijos jau truputį pabodo. Ir „Disney“ kino studija nusprendė grįžti prie savo stiliaus. Prie klasikinio piešinio ir stilistikos, prie klasikinės pasakos apie užburtą princą ir tų burtų pasekmes su rezultatais. Amerikiečiams šis sugrįžimas labai patiko, filmas nominuotas trims „Oskarams“ ir jau turi ilgą visokių apdovanojimų sąrašą. Pasakojama istorija paprasta ir trupučiuką modifikuota. Adaptuota šiuolaikiniam pasauliui, kuriame šiaip jau princai ir princesės nesimėto, bet jais galima tapti. Pagrindinė herojė Tiana į jokius titulus visai nepretenduoja. Atvirkščiai, ji turi tokią žydrą svajonę tapti privataus verslo savininke. Materiali tokia svajonė, labai tinkanti krizės graužiamam pasauliui. Kadangi Tiana yra baisiai darbšti, tai žiūrovai yra įsitikinę, kad jai pasiseks. Bet tada jau būtų visai nuobodu. Ir į siužetą atskrenda princas Navinas – grynakraujis aristokratas ir baisiai simpatiškas pilietis. Dirbti nieko nenori. Nori šokti, dainuoti ir linksmintis. Ir dar nori vesti kokią nors turtingą panelę, nes tėvai karaliai, tikriausiai nusivylę sūnelio požiūriu į pasaulį, nutraukė finansavimą. Taigi istorija visai nėra stebuklinga. Istorija gana banali ir lėkšta. Scenarijaus autoriai aiškiai patingėjo sugalvoti įdomesnį siužetą su kokiais nors fantastiškais posūkiais, nuotykiais ir įvykiais, todėl matome didžiai didaktišką istoriją apie darbinį auklėjimą, kuris gali pakeisti linksmo avantiūristo charakterį. Na, bet bala nematė to siužeto. Visas filmo žavesys ir patrauklumas ne jame. Galima visai nekreipti dėmesio į tą siužetą, nes visas jo duobes ir siūles užpildo animatorių fantazija ir puikios muzikos sinkopės. Džiazuoja čia visi. Žolės palei murzinus vandenis, besimušantys krokodilai, debesis švytinčių jonvabalių ir žiauriai išraiškingos vudu kaukės. Jonvabalių bobulytė su vaikštyne ir žvaigždė Andželina giedrame vakaro danguje. Muzika atgaivina ir susieja personažus, atiduoda filmui savo pasiutišką ritmą, sukuria nuotaiką. Tada net šiaip jau nuobodokas žalių varlių porelės šuoliavimas nuo antipatijos iki simpatijos bei tyros meilės finale tampa kažkokiu fantastišku šokiu, o paviršutiniškos emocijos įgauna gilumą. Filmo dailininkai animatoriai čia irgi parodė, ką moka. O moka viską – kiekvienas personažas išraiškingas, kiekvienas turi individualių savybių, visi įdomūs ir keistai gyvi. Storapilvis aligatorius su savo trimitu ir svajone būti normaliu muzikantu toks ir yra – pakelia mažutėlį trimitą prie dantytų nasrų ir visas tampa muzika. Akla pelkių ragana baltu turbanu išdarinėja absoliučiai stebuklingus dalykus. O švytintį vabaliuką Rėjų, praradusį dantis kovoje su kasdienybe, dailininkai paverčia tokiu romantiniu herojumi, kuris savo jausmų gilumu nustelbia šiaip jau visai neromantišką pagrindinių personažų meilę. O šiaip filmo ištarmė – maloni ir padori. Politiškai korektiška. Čia ir darbo terapija. Ir priminimas, kad net siekiant karjeros reikėtų pasirausti savyje ir pamėginti suprasti, ar taip jau labai ta karjera reikalinga. Tiesa, tai jau tėveliams, kurie tikriausiai nuspręs, jog karjera geriau už kokio bepinigio varliaus bučinį. Bet filmo autoriai yra romantikai ir sėkmingai suderina bučinį su materialia svajone. Už ką jiems sakome ačiū. Vis šiokia tokia klasikinė paguoda. „Kinas“ Nr.1 (309), 2010-03-01