Šedevras šalia

„Pripučiama lėlė“, rež. Hirokazu Kore-Eda Linas Vildžiūnas Tarptautinis Roterdamo kino festivalis pernelyg didelis, kad pajėgtum jį aprėpti ir įvertinti. Kai vienu metu rodoma 15–20 filmų, tikimybė pasirinkti geriausią smarkiai sumažėja. Prisipažinsiu, kad penktus metus iš eilės lankantis Roterdame, šiemet ši ruletė man buvo pati nesėkmingiausia. Šedevras liko kažkur šalia, neatrastas, nepastebėtas. O gal jo nė nebuvo. Juk iš pamatytų filmų sumos vis vien peršasi vienokios ar kitokios išvados. Pirma, kad šedevras tampa vis didesnė kino retenybė. Antra, kad festivalio atrankos kriterijai kelia tam tikrų abejonių, ką galima patvirtinti labai konkrečiu lenkų kino pavyzdžiu. Pernykštis festivalis... Plačiau >>

Įkalinti ekrane

„Nenetė“, rež. Nicolas Philibert Rasa Paukštytė Nepaisant svečių, publikos, žurnalistų ir kritikų gausos visi sutelpa į šį sulig kiekvienais metais vis labiau besiplečiantį įvairiomis prasmėmis festivalį. Jo populiarumo rodiklis yra ir milžiniškos eilės prie bilietų į filmus. Kino kritikas ir priverstas būti, ir noriai tampa aptarnaujančio industriją personalo dalimi. Tai mane galutinai įtikino Berlyno festivalio „Forumo“ programos katalogas. Per dešimt (reikia manyti) kritikų jame informuoja, aprašo ir paaiškina, kodėl verta žiūrėti vieną ar kitą programos filmą. Šis katalogo principas nenaujas, bet būtent dabar, susiaurėjus grynosios kino kritikos gretoms, kritikams priverstinai persikvalifikuojant, derinant kelias profesijas, jis ypač... Plačiau >>