Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Dailė

Iš Baltarusijos naujienų nėra

Monika Krikštopaitytė
Sergejus Šabochinas. Iš serijos „Ir nieko neliko“. 2009 m.
„No news from Belarus“ - taip vadinasi Aleksanderio Komarovo darbas - tai faksograma, ant kurios tik tiek ir parašyta. Tačiau šio užrašo visiškai užtenka, kad apibendrintum šalies situaciją, taip pat ir parodą Vilniuje.

Retoriniai pamąstymai apie vitrinas

Danutė Gambickaitė
A. Mikšio nuotr.
Temstant, spiginant šalčiui, su kolege ir bičiule, aplankiusios Roko Pralgausko fotografijų parodą, trepsenome šalia ŠMC vitrinos. Prisispaudusios prie apšalusių stiklų stebeilijomės į Dalios Dūdėnaitės ir Elenos Narbutaitės „Planetą", o ji savo ruožtu didelėmis žydromis „vitrininėmis" akimis žiūrėjo į mus.

Suinteresuotai, be praktinio intereso

Giedra Radvilavičiūtė
Lapkričio 29 d. Nacionalinės dailės galerijoje vyko susitikimas su Alfonsu Andriuškevičiumi ir jo knygos „Vėlyvieji tekstai“ („Apostrofa“, 2010) pristatymas. Spausdiname renginyje pasakytą Giedros Radvilavičiūtės kalbą.

Žalgiris niekada nemiršta

Monika Krikštopaitytė
Edmundas Gaubas. „Žalgiris. Lietuviai sugrįžo“ (fragmentas). Monikos Krikštopaitytės nuotrauka
Paroda neeilinė ir iš tiesų kaitina kraują, kaip ir derėtų renginiui apie nepaprasto svarbumo šalies įvykius.

Pa(si)kartojimai

Dovilė Aleksandravičiūtė
Eglė Kuckaitė. „Living-being. Iliustracija A, B, C, D, E“. 2009-2010 m.
Šį kartą parodos atidarymas tapo dvigubu džiaugsmu: be pačios ekspozicijos, buvo pristatyta knyga „Eglė Kuckaitė“ iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“ („Artserijos“ leidinio sudarytoja Danutė Zovienė, teksto autorė - Monika Krikštopaitytė, dizainerė - Ramunė Januševičiūtė, LDS leidykla, Vilnius, 2010). Aplankęs parodą žiūrovas turėjo galimybę namo parsinešti platesnį menininkės kūrybos vaizdą. O jei pirma būtų skaitęs naują knygą ir tik po to lankęs parodą, galėjo dar kartą įsitikinti, kad knygoje nupieštas Kuckaitės kūrybos vaizdas tikriausiai toks ir yra. Paroda patvirtina knygos teksto autorės suformuluotas tezes.

„Nekaltybės“ muziejus

Laima Kreivytė
Laisvydė Šalčiūtė. Iš ciklo „Giesmių giesmė“. 2010 m
„Nekaltybės muziejus“ - turkų rašytojo Orhano Pamuko knyga, neseniai pasirodžiusi ir lietuviškai. Tai, kas aprašoma šimtuose puslapių, yra veikiau kaltės išklotinė, tiksliau - kaltės išpirkimo chronologija. Muziejus tampa geismo sutaurinimo metafora. Mėnesį trukusios, bet metų metus kontempliuojamos aistros archyvu, kasdienio nusižeminimo ir savitvardos sąvadu, (klepto)manijos įkalčių saugykla. Nekaltybės muziejus Stambule iki šiol neatidarytas - kas galėtų „sukuruoti“ apsėdimą? Ypač kito žmogaus. Tik apsėstasis pajėgus galynėtis su savo demonais, o stebintieji kovą tegali mazochistiškai brėžti paraleles su savo ir kitų gyvenimais.

Sovietinės modernizacijos atodangos NDG

7 MD
Kęstutis Gvalda. Plakatas „Mūsų šviestuvai“ (fragmentas).
Gruodžio 3-4 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vyks tarptautinė konferencija „Modernizacija. XX a. 7-8 dešimtmečių Baltijos šalių meno, architektūros ir dizaino kontekstai“. Jos tikslas - apmąstyti to laikotarpio Baltijos šalių kultūros modernizacijos savitumą bei įvertinti jį tarptautiniame kontekste.

Ką gali ramiai ir aiškiai pasakyti

Monika Krikštopaitytė
„Eglė Kuckaitė“. Dailininkų sąjungos leidykla, Vilnius 2010 m.
Skyrių pavadinimus šiam rašiniui pasiskolinau iš Eglės Kuckaitės kūrinių pavadinimų ir juose esančių įrašų, nes jie, mano supratimu, yra ne mažiau vertingi nei vaizdai. Juolab kad žodis ir vaizdas veikia išvien, sukurdami dar vieną prasmės sluoksnį, kartu sudaro baigtinį kūrinį. Be to, Eglės darbuose vaizdai irgi lengvai pasiduoda „skaitymui“. Kitaip tariant, menininkės kūryba yra labai „kalbinė“, lingvistinė. Todėl, manau, Eglę Kuckaitę galima pavadinti ir rašytoja. Ne tam, kad būtinai reikėtų kaip nors pavadinti, o todėl, kad tai gali būti raktas į jos kūrybą.

Ir kuo čia dėtas bliuzas?

Dalia Šemeškienė-Kleponytė
Birutė Fiodorova. „Rūkas“ 2010 m. Eksponuojama Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje
Prisipažinsiu iš karto: gavusi pasiūlymą atidaryti parodą tokioje vietoje ir nustebau, ir suglumau.

Būti Alfonsu Andriuškevičiumi

Monika Krikštopaitytė
Algirdas Šeškus. Alfonso Andriuškevičiaus portretas iš 1975–1983 m. menininko archyvo
Jo tekstus mokame atmintinai (angliškai būtų net tiksliau – by heart – širdimi), nes juos skaitydavome, o ne tik apžiūrėdavome. Tai akivaizdu iš pacitavimo kiekio. Kaskart laukdavo nuotykis, išradinga kalba. Nors dabar pagalvoju, kad anaiptol su visomis jo interpretacijomis taip aklai nebesutikčiau, gal net drįsčiau pasakyti, kad dabar jau kai kur susierzinčiau dėl tėviškos autoriaus povyzos ir visada (tada ir dabar) sukikenčiau vėl atrasdama Andriušio mėgstamą mergaitišką jaustuką – ak. Bet A. A. tekstą būtinai perskaityčiau. Ir vėl, matyt, viskuo patikėčiau, nes gerai rašančiais tikima.

Lygintuvas kaip portalas į tekstilės pasaką

Eglė Juocevičiūtė
Remigijus Praspaliauskas. Kadras iš videofilmo „Dailusis čiuožimas“. 2006 m.
Yra keletas reiškinių, kuriuos galime įsivaizduoti išgirdę žodį „tekstilė“. Šįkart palieku nuošalyje utilitarią šios disciplinos prigimtį ir turiu galvoje vien tik meninę tekstilę. Priklausomai nuo įsivaizduojančiojo, ir tokia „tekstilė“ gali būti daugiaveidė: pavyzdžiui, didžiulis kokią nors alegorinę sceną vaizduojantis gobelenas arba audinys, kuriame modernistiškai eksperimentuojama tiek klasikinėmis audimo technikomis, tiek vaizdo kompozicija. Abiem atvejais tekstilė išlieka plokščia ir mėgdžioja estetines tapybos naujoves.

Olfaktorinio meno projektas-paroda „Rožių sodas“

7 MD
Rožės iš Sibirkos rožyno
Mūsų pasaulis yra išskirtinai vizualus, daugelis kultūrinių reiškinių ir įvykių mūsų gyvenime paremti akies dialektika, kurios koncentruota žiūra teikia ribotą informaciją apie pasaulį, dažnai jį padarydama šaltą, nejaukų ir apribodama pažinimą vien tik regėjimo stimulais.

Ar būsime surinkti iš šukių?

Sigita Maslauskaitė
Taurės fragmentas. XVII a. K. Stoškaus nuotr.
Rūsio prieblandoje išdėstyta 20 apšviestų vitrinų su eksponatais - 1993-2008 m. bernardinių vienuolyno teritorijoje vykdytų archeologinių kasinėjimų radiniais. Ekspozicijos koncepcija aiški: norima parodyti, kad archeologiniai šios vietos radiniai - seserų vienuolių buičiai naudoti ir liturgijai tarnavę daiktai (dabar daugiausia daiktų fragmentai) - yra tikrieji „amžininkai“, kalbantys apie bernardinių gyvenimą ir regulą, leidžiantys įsivaizduoti jų kasdienybę ir šventes, primenantys Šv. Mykolo bažnyčios ir vienuolyno klestėjimo laikus ir jo gyventojas lydėjusius šventiškus ir tragiškus nutikimus.

Pirmyn į mitų pasaulį!

Dovilė Aleksandravičiūtė
Konstantinas Gaitanži. Darbas iš ciklo „Neuschwabenland!“. 2010 m.
Vietoj spalvingos, „anime” ar poparto stilistikos tapybos, kokią buvo galima matyti iki šiol, naujojoje menininko parodoje eksponuojami monochrominiai minimalistiniai darbai, negana to, naudojama grėsminga nacistinė simbolika. Parodos tema nenuginčijamai rimta, net pavojinga. Iš istorinės perspektyvos apmąstomas ir nutapomas vienas iš šių laikų mitų, gilinamasi į jo konstravimą. Žiūrint tokius „surimtėjusius“ darbus bei skaitant palydimąjį tekstą, kūriniuose vis akivaizdžiau ryškėja ironija.

Pokalbis su istorija

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Algis Skačkauskas. „Mieganti rugsėjo pievelėje“. 2001 m.
Bet koks kalbėjimas apie modernizmo tapybą jau yra kalbėjimas su istorija. Nors toji istorija dar gyva, kol tebegyvi ir tebekuria dailininkai, kuriems teko atkurti sovietinės okupacijos sustabdytą natūralią dailės plėtotę, kurių kūryba buvo tarsi tiltas nuo trumpo 3-4-ojo dešimtmečio arsininkų tradicijos iki maištingo ikinepriklausomybinio laikotarpio. Kalbėjimas su istorija visada svarbus ir naudingas, nes tik ji leidžia nustatyti šiandienos buvimo koordinates.

Apie tūkstančius pasakojimų

Danutė Gambickaitė
Bill Viola. „The Reflecting Pool“, 1977–1979 m. Kira Perov nuotrauka
Videomeno ir kino paroda „Milijonas ir viena diena“ – tai pirmoji paroda Lietuvoje, kuri apmąsto „judančio vaizdo istoriją“ tarptautiniu mastu. Sakau „apmąsto“, nes iš tiesų tokia ji ir pasirodė – nuolatos mąstanti. Prisipažinsiu, kad iš pradžių užmojis – „apmąstyti jau daugiau nei šimtmetį vykstančią judančių vaizdų sklaidą kino, televizijos, interneto, šiuolaikinio meno ir kitais kanalais“ man pasirodė nors ir įdomus, bet sunkiai įgyvendinamas sumanymas. Tačiau apžiūrėjusi parodą nusiraminau – viskas gerai apgalvota, paaiškinta ir pakankamai aprėpta.

Kazio Varnelio palikimas

Vidas Poškus
Kazys Varnelis. Valerijos Dichavičienės nuotr.
Simboliška, kad šį pasaulį Kazys Varnelis (1917–2010) paliko penktadienį prieš Visus Šventus ir Vėlines. Ir šias šventes, ir Didįjį penktadienį menininkas, pasak jo žmonos Gabrielės, suvokė kaip ypatinga būsena pasižyminčias dienas, kurių metu jis kurdavo išėjimui ir amžinybei dedikuotus kūrinius. Kita vertus, tokia yra visa K. Varnelio kūryba...

Skola Lietuvos dailės istorijai

Kristina Stančienė
Justinas Vienožinskis. „Gimtoji sodyba“
2011 metais bus minimos tapytojo, vieno XX a. pirmosios pusės dailės kritikos pradininkų, Kauno meno mokyklos įkūrėjo Justino Vienožinskio 125-osios gimimo metinės. Apie Vienožinskį yra nemažai rašyta, jo kūryba, biografija, įvairialypė organizacinė veikla išsamiai išnagrinėta ir 2004 m. išleistoje Dalios Ramonienės monografijoje „Justinas Vienožinskis“, dar sovietmečiu publikuoti ir paties Vienožinskio veikalai.

Ryšiai su realybe

Monika Krikštopaitytė
Grupė „Kur bėga šunys“. „Pornopedaliniai sapnai“. 2007 m.
Ambicinga paroda veikia pastate, ant kurio (iš pažiūros) lygiai tokiu pat šriftu kaip kadaise ant Šiuolaikinio meno centro buvo parašyti tie patys žodžiai „Parodų rūmai“.

Tegu eina

Jurgita Ludavičienė
Sandra Malaškevičiūtė. „Segė“. Obuolių sėklos, organinis stiklas. Eimanto Ludavičiaus nuotr.
Tiesą sakant, šiais laikais jau keistokai atrodo „suneštinės“ parodos. Turiu galvoje tiesiog grupines parodas: neturinčias nei temos, nei koncepcijos, ne kuratorines, ne retrospektyvines, ne apžvalgines. Jokias: tiesiog grupė menininkų ėmė ir sunešė darbus į vieną vietą. Paprasčiausiai.

Puslapiai: |1|...|6|...|11|12|13|14|15|...|17|...|22|...|27|



« Atgal

Kiti raktiniai žodžiai