Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Krikštopaitytė

Apie normalybę, tėvus ir teroristus

OSFL projektai
Jurga Barilaitė. Kadrai iš videoperformanso „Būtinoji gintis“. 2001 m.

Parkai ir menai gryname ore

Monika Krikštopaitytė
Rūta Norvilaitė. „Siurblys“
Labai rimtos ir atskiros diskusijos reikalauja skulptūrų statymo viešose erdvėse tema, nes situacija darosi nevaldoma ir labai primena nežabotą nesuvokiamos formaliai, neadekvačios funkciškai ir grubios vertybiniu atžvilgiu architektūros išplitimą pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu.

Paminėti būtina

Monika Krikštopaitytė
Przemysłav Pokrycki. „Pirmoji Komunija“. 2005 m.
Tai viena iš įdomesnių tarptautinio fotografinio meno festivalio Vilniuje „In Focus 2010“ parodų.

Tas jausmas labai apgaulingas

Monika Krikštopaitytė
Ekspozicijos fragmentas. A. Valužio nuotr.
2008 metais Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido Agnės Narušytės knygą „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“, kuri buvo parengta pagal dar prieš kelerius metus apsigintą disertaciją.

Dideli mažų dalelių dėsniai

Monika Krikštopaitytė
Vytautas Valius. Iš ciklo „Medis“. „Ekologija“. 1979 m. R. Virkučio nuotr.
Kurie iš jūsų namie turite „Lietuviškas pasakas“ (Vilnius, „Vaga“, 1974 m.)? Jei dabar ir neturite, tie, kurie gimė truputį prieš Nepriklausomybę, tikrai esate bent jau vartę. Juk visi turėjome tas pačias knygas. Tai tokia beveik A4 formato knyga, joje yra visos klasikinės pasakos apie Jonukus ir raganas, o kartkartėmis įterptos spalvotos - tamsios, klampių erdvių, makabriškos - iliustracijos. Ją iliustravo Vytautas Valius, Birutės Žilytės-Steponavičienės, neseniai rodžiusios parodą Nacionalinėje dailės galerijoje, bendraamžis.

Kol išdegsi iki grynumo

Monika Krikštopaitytė
Ciprian Muresan. „Komunizmas niekuomet neįvyko“. 2006 m.
Karštos dienos, kai oras tampa siena, o žmonės - jame įmūrytais akmenimis, suveikė kaip priminimas apie miestą, padalintą Bosforo sąsiaurio. Aprašyti Stambule matytas parodas jau buvau išsižadėjusi, bet tokios pat karštos dienos kaip Turkijoje, regis, ir toliau veikia lyg užkeikimas, kuris, tikiuosi, baigsis, kai tik įspūdžiai bus atiduoti.

Iš taško A į tašką B

"OSFL projektai" ir 7MD bendras projektas
Alytaus geležinkelio tilto liekanos - kultūros vertybė. Kultūros paveldo departamento nuotrauka.

Lingvistiniai žaidimai

Monika Krikštopaitytė
Kunotas Vildžiūnas. „Karališkasis obuolys“. 2007-2010 m.
Keliaudami miestu palei Nerį, galėjote pastebėti tris masyvius plieninius objektus po Žvėryno, Žaliuoju ir Žirmūnų tiltais. Tai Savivaldybės dovana (?) Vilniui - Kunoto Vildžiūno skulptūros skambiais pavadinimais: „Laivas-pusmėnulis“, „Grandinė“ ir „Karališkasis obuolys“.

Tvinksėjimai ir kiti judesiai kūno ribose

Monika Krikštopaitytė
Karina Matiukienė. Instaliacijos „Miestas“ fragmentas. 2010 m.
Vienoje erdvėje eksponuojama dviejų skirtingų ir savaip susisiejančių menininkų kūryba. Menininkas iš San Paulo (Brazilija) Luizas Martinsas savo parodos dalį vadina „Way“, šį pavadinimą aiškina kaip gyvenimo kelią, būdą patirti aplinką. Karinos Matiukienės dalis parodoje vadinasi „Trans-forma“, matyt, todėl, kad parodoje yra daug judėjimo, kitimo.

Literatų gatvė pro tris langus

Monika Krikštopaitytė
Nerijus Erminas. Dedikacija grupei „4 vėjai“ iš keturių darbų ciklo
Kadangi Literatų gatvė ir tai, kas vyksta ant jos sienų, yra panaši į minčių, pokalbių, šalies ir asmeninių istorijų koliažą, šis pokalbis irgi bus panašus į nuomonių rinkinį.

Truputis materialumo

Monika Krikštopaitytė
Aurimas Akšys. Personalinės galerijos a4 eksponatas
Kaip teigiama oficialiame pranešime: „LTMKS įkurta 1998 m. ir vienija apie 70 šiuolaikinio meno kūrėjų, tačiau visuomet buvo „virtuali“ (be patalpų) organizacija. Nuo 2010 m. balandžio ji įsikūrė Gedimino pr. 27 esančio pastato 4 aukšte.“

Nuo geros pykčio dozės iki palaimos

Monika Krikštopaitytė
Marta Vosyliūtė. Iš serijos „Mano, o ne tavo krantas“. 2009 m.
Šalia užhipnotizuotų nuolat kursuoti traukinių ir jų keleivių galingose cemento sunkumo erdvėse vykstančios personalinės parodos pavadinimas sutampa su brandžiausio joje esančio kūrinio pavadinimu – „Sekta“.

Pagal meno istorijos modelį norvegiškai

Monika Krikštopaitytė
Xan Krohn. „Moters portretas“. 1918 m.
Ši keliaujanti tapybos paroda, kurioje pristatomi Bergene ir kitose Šiaurės Norvegijos vietovėse gimusių ar gyvenusių dailininkų darbai, nuo kovo mėnesio svečiavosi Kauno M. Žilinsko galerijoje, o dabar persikėlė į Vilnių.

Kuo čia dėtas FLUXUS?

Monika Krikštopaitytė
Trys siužetai remiantis laisvų asociacijų principu.

Pakeliui nuvargusi

Monika Krikštopaitytė
Karina Matiukienė. „S“. 2009 m.
Pavadinimas parodai aiškiai netinka. Nei ideologiškai – kaip pastanga išrinkti geriausią, nei suvokiant „metus“ kaip metraščio formatą, nes ekspozicijoje yra nemažai kūrinių, kurie net sutvarkius aprašus atrodo anaiptol ne nauji (pvz., Vaclovo Krutinio medžio skulptūra).

Vaizdai kartais geriau už žodžius

Monika Krikštopaitytė
Ekspozicijos fragmentas. Nuotrauka A. Anglickaitės
Tai kruopščiai atrinktų fotografijų dėlionė su konkrečiais erdvių fragmentų vaizdais, kuri sukuria labai neapčiuopiamą atmosferą. Ant kitos sienos, kairėje, dviejų moterų figūriniai portretai su šunims.

Apie laisvę ir kates

Monika Krikštopaitytė
Ina Budrytė „Dėdės dovana“. 2006 m.
Kuo toliau, tuo labiau pirmenybę teikiu personalinėms parodoms. Bendrose daug ką galima pražiūrėti. Vieno autoriaus pasirodymas atskleidžia jo asmenybę. Grupinėse šnabždėjimui neretai tenka grumtis su riksmu. Nebent kuratorius yra stipri asmenybė ir randa būdų, kaip tarp kūrinių užmegzti pokalbius, kaip papasakoti savo istoriją ar sukurti vientisą parodos kūną, kuris veikia kaip atskiras kūrinys.

Elgesio su beprotybe formos

Monika Krikštopaitytė
Ekspozicijos fragmentas. Jono Valatkevičiaus darbas
Kovo 5-osios penktadienis tryško džiaugsmu. Abiejose upės pusėse atsidarė po parodą. Nacionalinėje dailės galerijoje didžiulė apžvalginė vyresniosios kartos grafikės Birutės Žilytės, gerai pažįstamos iš pasakų iliustracijų, paroda atidaryta iškilmingai, o JMVMC Kęstučio Šapokos kuruotoji suteikė palengvėjimą.

Apsnigta ramybė

Monika Krikštopaitytė
Arūnas Kulikauskas. „Niujorko dviračiai“. 2009 m.
Aš esu ŽIV, kaip pasakytų alytiškis menininkas Redas Diržys - žmogus iš Vilniaus. Todėl gan atsargiai žiūriu į tai, kas vyksta ne Vilniuje.

Akiniai tai ant nosies

Monika Krikštopaitytė
Kazys Varnelis. „ANU Nr. 2“. 1977 m.
Visi žino buitinį paradoksą, kad jei daikto neįmanoma rasti, vadinasi, jis kažkur prieš nosį, gal net rankoje arba ant pačios nosies. Kas per daug arti, tiesiog iškrenta iš regos lauko. Iš šio dėsnio įmanoma gauti ir naudos - pavyzdžiui, per primygtines vaišes verta atsisėsti prie pat šeimininko. Tuomet tampi veik nematoma ir turbūt vienintele išsaugojusia sveikatą kitam rytui. Patikrinta.

Puslapiai: |1|2|3|4|5|



« Atgal

Kiti raktiniai žodžiai