Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Dailė

Kentauras renkasi

Erika Grigoravičienė
Evaldas Jansas. „Graužk morką“. 2007 m
Kuruojant naujausią Evaldo Janso parodą, mano užduotis tebuvo išklausyti menininką, ką jis norėtų rodyti, ir parašyti parodos komentarą: „Evaldas Jansas (g. 1969) studijavęs (VDA 1988-1995) tapybą ir nuo jos pradėjęs, vėliau kūręs objektus (Puokštė mylimai, 1995), instaliacijas (Užkulisiai ir scenos 1998), performansus (Savo sultyse 1998) ir literatūrą (Odė rutinai 2000), priklauso pirmajai kartai šiuolaikinių Lietuvos menininkų, tradicines dailės rūšis iškeitusių į vaizdo kamerą, kitaip tariant, meną - į gyvenimą. Tarp jo performansų dokumentavimo (Tramdymas 1997, Suklastotos dokumentacijos antropologija: smurtas 2004), videomeno ir eseistinės dokumentikos filmų (Manija: linkėjimai 1997/98, Kūnas ir siela 2000, Dūjis 2001, Būti išstatytam 2006) nėra aiškios skirties. Pastarąjį dešimtmetį menininkas garsėjo būtent savo filmais, dažnai pristatomais tarptautiniuose trumpų filmų festivaliuose. Po ilgokos pertraukos Evaldas Jansas sugrįžta prie tapybos - nepamainomos vaizduotės procesų įkūnijimo priemonės...“ Čia galėjau ir sustoti, nes manau, kad tapybos vaizdų iš esmės neįmanoma aprašyti, jie neišverčiami į žodžius, tegalima tik priartėti prie jų užuolankomis, kurios visada glaudžiau susijusios su kitais tekstais, o ne paveikslais.

Duonos ir žaidimų

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Nukritusį žemėn duonos trupinį senovėje pakėlę bučiavo ir lietuviai, ir turkai. Mat išmanė ir gerbė ilgą duonos kelią nuo grūdo iki stalo. „HA ZA VU ZU“ menininkų grupė neabejotinai žino šį kultūrinį kodą ir juo pasinaudojo inicijuodami duonos kaulijimo, kaupimo ir perdirbimo akciją, apie kurią ir bus šis tekstas. Tačiau menininkai „užkabino“ daugiau, nei skambėjo akcijos lozunguose ir nei patys tikėjosi.

Bandant suvaldyti formų įvairovę

Ona Gaidamavičiūtė
Eglė Ganda Bogdanienė, Karina Matiukienė. Performansas „Tikiu-netikiu“
Antroji Lietuvos šiuolaikinės dailės paroda - kvadrienalė, surengta LITEXPO parodų erdvėje, stebina ir keri dailės rūšių, taip pat formų, technikų, žanrų įvairove. Darbus eksponavo apie 118 menininkų.

Menininkai ir darbininkai

7 MD
Gatvės meno pavyzdys „Disnėjaus karas“
Pabaiga. Pradžia Nr. 36

Ribų ir materialumo klausimais

Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė
Rimtautas Gibavičius. Iliustracija „Nė velnio nebijau“. 1964 m.
Rugsėjo 16-19 d. Bristolyje (Jungtinė Karalystė) įvyko tarptautinė grafikos konferencija „IMPACT 6“. Tai tęstinis renginys, kas dveji metai vykstantis įvairiuose pasaulio miestuose.

Menininkai ir darbininkai

7 MD
Situacionistų ideologinis komiksas. XX a. 7-asis dešimtmetis
2007 metais išleistoje rinktinėje „Menas ir socialinės permainos“ pateikiama šiuolaikinės radikaliosios kultūros genealogija. Knygoje galima atrasti didelę tekstų ir manifestų kolekciją, kurią į keturias dalis paskirsto skirtingi šiuolaikinės socialinės ir politinės istorijos etapai: 1871-ųjų Paryžiaus komuna, 1917-ųjų sovietų revoliucija, 1968-ųjų socialiniai judėjimai ir 1989-ųjų revoliucijos buvusiame Rytų bloke.

Portretai Vilniaus universiteto bibliotekai

7MD informacija
Ruslanas Korostenskis. Levo Vladimirovo portretas
Kitais metais minėsime Vilniaus universiteto bibliotekos 440-ąsias metines. Per savo egzistavimo laikotarpį biblioteka ne kartą pergyveno režimo permainas, kelis karus, veiklos nutraukimą ir beveik išnykimą. Norint pažymėti šią iškilmingą datą, pradėta ruoštis jau šiais metais - bendram projektui susibūrė VU bibliotekos direkcija ir dailininkas Ruslanas Korostenskis. Sumanyta nutapyti tris žymių veikėjų portretus, siekiant paminėti ir atvaizduoti istoriškai svarbius asmenis, kurie prisidėjo prie bibliotekos fondų kaupimo, išsaugojimo ir praturtinimo.

Vilnius - avataras

Aleksandra Piktytė
Žilvinas Landzbergas. „00-24“. 2009 m.
Turbūt populiariausia klaida kalbant apie Vilnių yra vadinti šį miestą Vilniumi. Tai Wilno, Vil'nia, Vil'na, Vilne, tik pastaruosius 63 metus rimtai besimaskuojantis Vilniaus pavadinimu. Sutikime, kad 63 metai Europos miestui yra gana niekingas laiko tarpas.

Keista kasdienybė

Kęstutis Šapoka
M. Ežerskio nuotr.
Gal galėtumėte papasakoti apie pastarųjų kelerių metų savo kūrybinį gyvenimą ir kūrybinę geografiją? Kiek man pavyko „sužvejoti“ informacijos, esate dažnas įvairių Europos galerijų projektų dalyvis.

Be įsipareigojimų

Monika Krikštopaitytė
J. Anieliaus nuotr.
Visai neseniai Lietuvoje viešėjęs ir kelias viešas paskaitas skaitęs kairysis italų filosofas ir sociumo kritikas Franco (Bifo) Berardi įsitikinęs, kad problemų, su kuriomis dabar susiduria ekonomikos krizės ištiktas pasaulis, sprendimai nepriklauso ekonomikos sričiai. Filosofo kalboje raktinis žodis buvo „saviorganizacija“, o vertę jis siūlė nustatinėti ne materialiu įkainojimu, o patiriamo malonumo, prasmės, džiaugsmo, aistros kiekiu. Todėl buvo dar smagiau susidurti su praktine šio teiginio iliustracija Vilniuje - „Nepriklausomu piešinių susibūrimu Nr. 5“, kuris, pasirodo, vyksta jau penktus metus iš eilės.

Paroda „Parodos“, arba Refleksija kvadratu

Eglė Mikalajūnaitė
Gintaras Didžiapetris yra vienas sėkmingiausiai karjeros laiptais kylančių jaunosios kartos menininkų Lietuvoje; dėl šios priežasties jo kūryba susilaukia kaip reta emocingų ir kontroversiškų vertinimų, išsakomų tiek oficialiojoje rašytinėje, tiek neoficialiojoje sakytinėje Lietuvos meno kritikoje.

Dūzgiančios pievos

Živilė Ambrasaitė
Nomeda Saukienė. „Užstalė I, II“. 2009 m.
Jau antrus metus gyvuojantis projektas „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ gimė siekiant suaktyvinti dabartinę kultūrinę sklaidą Lietuvoje. Skirtingose istorinėse vietose rotacijos principu rengiamomis parodomis ne tik siekiama atkreipti dėmesį į Lietuvos dvarų istorinį ir kultūrinį paveldą, bet ir norima padėti šiuolaikiniams menininkams surasti erdvę, kurioje jie galėtų pristatyti savo naujausius kūrinius. Parodos vyksta ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir Trakuose, Anykščiuose, Raudonėje ir Kelmėje, o viena iš baigiamųjų projekto ekspozicijų bus parodyta Klaipėdoje.

Per daug jautrūs paviršiai

Kęstutis Šapoka
Pranas Gailius. Iš knygos „Gražieji Rytai“ pagal Omaro Chajamo rubajus. 1980 m.
„Arkos“ galerijoje vėl turėjome galimybę susipažinti su įvairiapuse vyresnės kartos išeivijos dailininko Prano Gailiaus kūryba (paskutinis išsamesnis pristatymas buvo 2005 m. LDM Radvilų rūmuose).

Lietuviai - ispanai. Lygiosios!

Kristina Stančienė
Gintaras Makarevičius. Kadras iš filmo „Sibiro testamentas“. 2008 m.
Galerijos „Vartai“ tarpdisciplininiame projekte „Artscape“ pristatomos Lietuvos ir kitų Europos sostinių menininkų ekspozicijos kaskart atrodo skirtingai, bet ne visuomet menininkai būna lygiaverčiai. Šįkart mąslūs, vizualinių įspūdžių, suvokimo mechanizmų užkaboriais klaidžiojantys ispanų menininko Ignasi Aballi darbai ir skaudus, ironiškas Gintaro Makarevičiaus filmas „Sibiro testamentas“, atrodo, tikrai verti vienas kito.

Kelionės nepatirto atmintin

Monika Krikštopaitytė
Esther Shalev-Gerz. „Užuolankų g. 25“. 2009 m.
Ar įmanoma užfiksuoti akimirką, beregint virstančią atsiminimu? Vargiai. Kvapai, oro drėgnumas, erdvėje sklandantys garsai, tos dienos jausmas lieka už kadro. Net jei pasitelktum itin jautrią techniką, kaip spaudos pranešime teigiama apie Esther Shalev-Gerz bandymus peržengti užmarštį, pačiupsi geriausiu atveju įspūdžio skverną, gal net perkursi jį taip, kad būtų panašiau į laiko vejamą patirtį. Po kurio laiko vaizdas gali imti atrodyti vis tikresnis. Ar bent likti atspirties tašku, kuris leidžia vėl nerti į grimztantį prisiminimą. O jei atsiminimas ne tavo? Tu apie jį tik žinai arba nuspėji? Kaip tai patirti ir dar parodyti kitam žmogui?

Prasideda Kauno bienalė „Textile '09“

7MD informacija
Haruko Honma. „Pazruka“. 2007 m.
Ateinantį ketvirtadienį, spalio 1 d., prasideda didžiausias Lietuvoje meno renginys - Kauno bienalė „Textile '09“. Šiemet joje dalyvauja 60 menininkų iš 20-ies šalių. Pagrindinėje menininkų rezidencijų programoje „Gyvas požiūris“ - 29 projektai. Šią programą lydės net 9 papildomos parodos, o lankytojus į meno kūrybos ir suvokimo procesus įtrauks edukacinės programos „Traukinys B“ (daugiau kaip 50 renginių ir ekskursijų).

Skruzdėlynas ir tekantis vanduo

Monika Krikštopaitytė
Zhu Shengfei. Fragmentas iš videofilmo „Visiškas saulės užtemimas“. 2009 m.
Šunys ir vaikai yra geras ženklas. Iškart aišku, kad tai ne įstaiga, kur beveik viskas yra negalima.

Daugiau, nei galima buvo tikėtis iš plytos

Rūta Šipalytė
Anthony Stellaccio. Be pavadinimo. 2008 m.
Kiekvienas meno kūrinys turi intelektualinį ir fizinį matmenis. Šiam tenka dvi laiko ir erdvės terpės - terpė, kurioje jis buvo sumanytas, ir terpė, kurioje materializuotas. Liepos mėnesį „Kvadrato“ lauko galerijoje eksponuoti naujausi keramiko Anthony Stellaccio darbai, kurių atsiradimą nulėmė dvi šalys ir kultūros: Lietuvos, kurioje menininkas su pertraukomis gyvena nuo 2004 metų ir rado įkvėpimą, bei Danijos - Peterseno Teglo plytų fabrike sumanymai buvo realizuoti. Šių dviejų terpių įtakos juntamos parodoje „1000 gabaliukų x 2“.

Nuo griovimo iki erotikos

Mantas Negali Nusikalsti
Bifo skaitant paskaitą, Leninui buvo uždengtos akys. D. Abromavičiūtės nuotr.
Jau porą metų Lietuvos kultūrą kausto šmėkla - meno streiko šmėkla. Prieš „amžinas“ „rimtosios kultūros“ ir „profesionalaus meno“ sąvokas šįkart kyla ne kokios nors „masės“ iš košmariško Ortegos y Gasseto sapno, ne Kinijos kultūrinės revoliucijos chunveibinai, bet patys kūrėjai, supratę, kad „kažkas papuvę meno karalystėj“...

Politinės iškamšos

Monika Krikštopaitytė
Laura Garbštienė. Kadras iš videodarbo „Brėmeno muzikantai“. 2008 m.
Jau kuris laikas ieškojau progos parašyti apie šią menininkę. Visų pirma todėl, kad jos darbai mane visada pagauna ir murkdo į už sąmonės esančių pojūčių pelkes, kur galiausiai turi prabilti apie jausmus, kas nėra labai paprasta. Kitaip tariant, Lauros Garbštienės kūriniai su manim kažką nuveikia. Verčia patirti. Ir kažkodėl aš ja pasitikiu. Matyt, todėl, kad juose niekad nejaučiau smurto, o tik bandymą suprasti, mažų mažiausiai - norą pasidalinti rezignuoti privertusiu nesuprantamu potyriu.

Puslapiai: |1|...|6|...|11|...|16|...|19|20|21|22|23|...|27|



« Atgal

Kiti raktiniai žodžiai