Realybė visu savo nerealistiškumu

Adrian Lohmüller. „Namas tebestovi“. 2010 m. U. Walter nuotrauka Šią vasarą vyko viena svarbiausių Europos bienalių, išskirtinė ir žadinanti ypatingus lūkesčius jau vien tuo, kad rengiama mieste - realiame Europos šiuolaikinio meno centre. Šeštoji Berlyno bienalė pavadinimu „Kas laukia tenai“ („What is Waiting Out There“), kuratorės Kathrin Rhomberg žodžiais tariant, pristatė „menines pozicijas, kreipiančias savo žvilgsnius į išorę - į realybę“. Plačiau >>

Dideli mažų dalelių dėsniai

Vytautas Valius. Iš ciklo „Medis“. „Ekologija“. 1979 m. R. Virkučio nuotr. Kurie iš jūsų namie turite „Lietuviškas pasakas“ (Vilnius, „Vaga“, 1974 m.)? Jei dabar ir neturite, tie, kurie gimė truputį prieš Nepriklausomybę, tikrai esate bent jau vartę. Juk visi turėjome tas pačias knygas. Tai tokia beveik A4 formato knyga, joje yra visos klasikinės pasakos apie Jonukus ir raganas, o kartkartėmis įterptos spalvotos - tamsios, klampių erdvių, makabriškos - iliustracijos. Ją iliustravo Vytautas Valius, Birutės Žilytės-Steponavičienės, neseniai rodžiusios parodą Nacionalinėje dailės galerijoje, bendraamžis. Plačiau >>

Kada antklodė tampa menu?

Instaliacijos fragmentas Sunku nusakyti Galinos Sviridovos, parengusios parodą apie slavų liaudies tekstilę Rytų Lietuvoje, tiksliau, pasakojimą apie vienos močiutės audinius ir jų vietą gyvenime, vaidmenį parodoje. Ar Galina yra menininkė, pristačiusi instaliaciją, ar kuratorė, pristačiusi menininkę močiutę? Tai priklauso nuo to, kaip įvardinsime eksponuojamus audinius ir dokumentus apie šių natūralią aplinką. Plačiau >>

Nelegalus gyvenimas padeda legaliam verslui

Robertas Wattsas matuoja pacientės liežuvį „FluxusKlinikoje“ gegužės 8 d. 1970 m. Atrandame dar vieną „Čiurlionį“ - Jurgį Mačiūną. Atrandame ir savinamės (nes nei Čiurlionis, nei juo labiau Mačiūnas nebuvo ir nėra visiškai mūsų). Žinoma, elgiamės gerai, nes ir dailės istorijos srityje juk galioja tie patys dėsniai kaip sporto pasaulyje - reikia investuoti pinigų ir stengtis prisivilioti, nupirkti kuo daugiau žvaigždžių, taigi reikia kapitalo ir atitinkamos srities vadybininkų. Tiesa, dailės istorijos pasaulyje žaidėjai dažniausiai iškeliavę į anapilį, todėl kalbame apie įvaizdžio kūrimą arba jau suformuoto įvaizdžio pritraukimą. Plačiau >>

Be pavadinimo - tik taip

Marija Olšauskaitė. Iš serijos „Objektai“. 2010 m. Šį tekstą norėčiau pradėti trumpu ekskursu į literatūros teorijos teritoriją. Plačiau >>

Džiazuojanti paroda

Vladimir Tarasov. Kūrinio „Noktiurnas popieriui“ fragmentas. 1998 m. Tęstinis tarpdisciplininis projektas „ARTscape“ po kelių mėnesių pertraukos pristato Airiją. Stebint ankstesnius projekto vizualiųjų menų dalyje parinktus menininkų duetus kartais būdavo sunku surasti giją ir principą, kuriuo remiantis jie buvo sudaryti, o šį kartą autorių darbų eksponavimas drauge atrodo racionalus ir sėkmingas. Jie papildo, pratęsia vienas kitą ir bendrauja tarpusavyje. Plačiau >>

Proporcingi deriniai

Aistė Bilevičiūtė. Be pavadinimo Išparduotuvė – iki skausmo pažįstamas užrašas, iš tolo šviečiantis prekybos centrų vitrinose ir žadantis pirkėjui bent keletą puikių galimybių vienu metu – įsigyti nebrangių daiktų ar drabužių, neretai ir su prestižiniu prekiniu ženklu... Arba – pigaus šlamšto, kuriuo atsikratoma, viliojant kaina ryškioje etiketėje. Išpardavimo metu gali būti ir įžūliai apgautas – senoji prekės kaina tik nuspalvinta kita spalva, pigumas imituojamas... Plačiau >>

Miesto peizažai

Jevgenij Fridlin. „Kiemeliai“. 2007 m. Pas mus tapo įprasta regėti Vakarų Europos arba gretimų, kaimyninėse šalyse kuriančių menininkų darbus, bet nedažnai tenka Lietuvoje išvysti kazachstaniečių kūrybą. Galbūt dėl šios priežasties projekto „Menas senuose Lietuvos dvaruose“ organizatoriai nusprendė pristatyti kazachstaniečio Jevgenijaus Fridlino (1973) darbus. Plačiau >>

Suvokimo ir atpažinimo būdai

Patricija Jurkšaitytė. Iš serijos „Viešbučių kambariai“. 2010 m. Iš savo asmeninės eilinio žiūrovo, angažuoto dailės kritiko ir objektyviu besistengiančio būti dailėtyrininko patirties esu susidaręs asmeninę subjektyvią nuomonę, kad kiekvienos parodos (ar platesne prasme - meno reiškinio) atveju įmanomas trilypis suvokimas, trys visiškai skirtingos reakcijos - pirminis susižavėjimas, antrinis skepticizmas ir galų gale šias dvi skirtingas nuotaikas apibendrinantis blaivesnis požiūris. Plačiau >>

Keliauk sau sveikas

Mantas Talevičius. Darbo „Virtuali tapatybė“ fragmentas Šių metų „Meno celės“ nedaug kuo skyrėsi nuo praėjusiųjų, tik gal kiek geresnis parodos organizavimo principas, kūrinių tankis ir kokybė. Geresnieji darbai sutelkti naujosiose „Titaniko“ patalpose. Kitur (senuosiuose ir naujuosiuose rūmuose) viską apžiūrėti reikėjo suspėti per renginį „Tebūnie naktis“. Plačiau >>

Smala ir ekspresionizmas

Nesigilinsiu į Tado Vosyliaus parodą pristatančią retoriką ir nemanipuliuosiu naujumu, nes pastaroji kategorija šiais laikais yra viena slidžiausių ir galioja nebent labai siauruose kontekstuose. Solidžiai skambantį pranešimą spaudai ir įspūdingą parodos kuratoriaus Igno Kazakevičiaus pristatymą per atidarymą traktuosiu kaip, matyt, būtiną, pozityvų perspaudimą prodiusuojant jauną menininką. Plačiau >>

Noras pažinti kitus ir savų ilgesys

Jonas Rimša. „Kompozicija su laivu“. Apie 1959–1966 m. Valdo Adamkaus nuosavybė Pastaruoju metu Vilniuje vyko ir tebevyksta nemažai lietuvių išeivijos dailininkų parodų. Jų įvairovė, mastai, rengėjų tikslai gerokai skiriasi – nuo atskirų dailininkų retrospektyvų (neseniai vykusi Vytauto Kasiulio paroda Vilniaus paveikslų galerijoje) iki proginių ekspozicijų („Dovana nepriklausomai Lietuvai “ LDM Radvilų rūmuose). Išeivijoje kūrusių lietuvių darbai atsiduria ir komercinėse galerijose, kurios mėgina pralaužti vis dar gana inertišką lietuvių meno rinką. Kaip tik tokia paroda „Po karo. Svetur“ šiuo metu veikia neseniai atsidariusioje „Pylimo galerijoje“. Plačiau >>

Lietuviški šaltibarščiai

Šiuolaikinio Lietuvos meno projekto „LITHUANIA, right?“ metu, bendradarbiaujant su Šiuolaikinio meno centru, galerijomis „Tulips&Roses“ ir „Artifex“, įvairiose Poznanės erdvėse buvo pristatyti Lietuvos menininkai: Darius Mikšys, Antanas Gerlikas, Tomas Danilevičius, Juozas Laivys, Jūratė Kazakevičiūtė. Plačiau >>

Žmogiškasis faktorius

Skomantė Ragauskaitė - Baikauskienė Gyvename postmodernios kultūros visuomenėje, visi esame vienokio ar kitokio meno vertintojai ar kūrėjai. Įvairių meno vertinimo kriterijų samplaika tampa nesusipratimų tarp skirtingų visuomenės sluoksnių priežastimi. Vertinimo kriterijų skirtumai veikia ir kūrybinius procesus, meno kūrinio siužetą ir formą, gimdo eklektines sinestetines ir primityvias meno vertybes. Plačiau >>

Lyties nesukontroliuosi

Vladislav Mamyšev-Monroe. „Monroe“. 1996 m. Iš Vienos Moderniojo meno muziejaus (MUMOK) į Varšuvos „Zachętą“ atkeliavusi didžiulė tarptautinė Geležinės uždangos griūties dvidešimtmečiui skirta paroda apie moteriškumo ir vyriškumo reprezentacijas Rytų Europoje „Gender check. Femininity and Masculinity in the Art of Eastern Europe“ („Lyties kontrolė. Moteriškumas ir vyriškumas Rytų Europos mene“) birželio 11 d. perdavė estafetę seksualinių mažumų meno problematiką keliančiai parodai „Ars homo erotica“ Nacionaliniame dailės muziejuje. Plačiau >>

Veiksmažodžių naktis

Marina Abramovic ir Ulay. Kadras iš videoperformanso „Neapčiuopiamybė“. 1977 m. Kultūrai skirtos nakties „Tebūnie naktis!“ renginių sąrašas buvo įspūdingas ir, mano galva, labai demokratiškas. Pagal pageidavimus galima buvo megzti, austi, šokti, gąsdintis siaubo rūsyje, domėtis amatais, stebėti šikšnosparnius, medicininius įrankius, iki transo žiūrėti filmus, parodas, klausytis įvairios muzikos, leisti degančius žibintus ir visaip kaip kitaip kultūrintis. Plačiau >>

Lingvistiniai žaidimai

Kunotas Vildžiūnas. „Karališkasis obuolys“. 2007-2010 m. Keliaudami miestu palei Nerį, galėjote pastebėti tris masyvius plieninius objektus po Žvėryno, Žaliuoju ir Žirmūnų tiltais. Tai Savivaldybės dovana (?) Vilniui - Kunoto Vildžiūno skulptūros skambiais pavadinimais: „Laivas-pusmėnulis“, „Grandinė“ ir „Karališkasis obuolys“. Plačiau >>

Parodos šalia virtuvės ir užkalamų durų

ŽemAt (Domas Noreika ir Agnė Bagdžiūnaitė). „Pavardė“. 2005 m. Paskutinę gegužės savaitę Lietuvoje įvyko keli dėmesio verti šiuolaikinio meno renginiai: atsidarė „Nauja grupinė paroda“ buvusioje „Tauro“ alaus gamykloje Vilniuje ir renginys „PARKĖ“ Žeimių dvare. Gana skirtingi projektai tarpusavyje susiję keliais probleminiais Lietuvos meno scenai aspektais. Plačiau >>

Tvinksėjimai ir kiti judesiai kūno ribose

Karina Matiukienė. Instaliacijos „Miestas“ fragmentas. 2010 m. Vienoje erdvėje eksponuojama dviejų skirtingų ir savaip susisiejančių menininkų kūryba. Menininkas iš San Paulo (Brazilija) Luizas Martinsas savo parodos dalį vadina „Way“, šį pavadinimą aiškina kaip gyvenimo kelią, būdą patirti aplinką. Karinos Matiukienės dalis parodoje vadinasi „Trans-forma“, matyt, todėl, kad parodoje yra daug judėjimo, kitimo. Plačiau >>

Tapsmo formos

Ekspozicijos fragmentas. L. Ausylos nuotrauka Sumaniusi parašyti knygą apie save, Simone de Beauvoir suprato, kad pirmiausia turi apibrėžti, kas yra moteris, tad parašė knygą „Antroji lytis“ (1949). Nuo tada praūžė ne viena feminizmo banga, prirašyta daugybė teorijų apie moterį ir jos istoriją, prikurta moters žiūrą realizuojančių meno kūrinių. Moters apibrėžimų, pasirodo, gali būti neįtikėtinai daug. Ir negalima pasakyti, kad klausimas būtų galutinai išspręstas ar kad būtų kiek nors lengviau save kaip nors apibrėžti, jei jau esi moteris. Plačiau >>