Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Vasinauskaitė

Lupos personos

Rasa Vasinauskaitė
Sandra Korzeniak (Marylin Monroe). D. Matvejevo nuotr.
Paskutinis festivalio „Sirenos '09“ spektaklis - lenkų režisieriaus Krystiano Lupos „Persona. Triptikas/Marilyn“. Tai pirmoji trilogijos dalis, pasakojanti apie kino ikoną Marilyn Monroe. Kitus du spektaklius režisierius nori skirti armėnų kilmės mistinei figūrai Georgijui Gurdžijevui (1872-1949) ir prancūzų rašytojai, filosofei Simone Weil (1909-1943).

Gralio taurės misterija

Rasa Vasinauskaitė
D. Matvejevo nuotr.
Gintaro Varno „Nusiaubta šalis Vilnius“ dabar regisi radusi savo tikrąją erdvę. Ūkio banko teatro arena - beveidė, bedvasė ir be istorijos - kaip reta tinka kalbėti apie tai, kas ištiko utopines teatro, kūrybos, net gyvenimo iliuzijas. Nežinau, kaip joje suskamba kiti mūsų režisierių darbai - OKT/Vilniaus miesto ar a|ch teatrų spektakliai, - tik matyti, kad jie čia nepalieka jokios savo atmosferos, jokios individualios auros. Didžiulė, šalta ir nejauki erdvė primena tremties žemę, kurią savanoriškai pasirinko tie, kuriems vietos teatruose nebeliko.

Patirčių horizontai

Rasa Vasinauskaitė
„Vyšnių sodas“ V. Hyvönen nuotr.
Kiekvienais metais NDA pateikia vis naujus šiandienos teatro raidos aspektus, bandydama įveikti ir teatro, ir gyvenimo iššūkius. Festivalio, kuris prieš vienuolika metų buvo sumanytas kaip dramaturgijos naujovių pristatymas, tikslai nesikeičia, bet forma ir turinys nuolat varijuoja. Per visus akcijos gyvavimo metus jos rengėjai liko ištikimi vienam dalykui - teatro asmenybėms. Per jų pasaulio supratimą ir matymą atverta (sukurta) naujoji drama tapo artimesnė ir lietuviškai scenai, ir lietuviškai tikrovei.

„Dėdės Vanios“ triumfas

7 MD
Sergejus Makoveckis - Dėdė Vania
Rugsėjo 2 d. Maskvos J. Vachtangovo teatre įvyko Rimo Tumino statytos Antono Čechovo pjesės „Dėdė Vania“ premjera. Spektaklio scenografiją kūrė Adomas Jacovskis, muziką - Faustas Latėnas. Maskvos kritikai visi kaip vienas pripažino lietuvių komandos triumfą, pavadindami spektaklį sezono įvykiu, o Sergejaus Makoveckio sukurtą dėdę Vanią - geriausiu šio aktoriaus vaidmeniu. Spektaklio recenzijos pasirodė bene visuose Maskvos laikraščiuose. Siūlome skaitytojams keletą jų.

Avinjono istorijos

Rasa Vasinauskaitė
„Pažadų kraujas. Pakrantės“, rež. Wajdi Mouawad
Liepos 29 d. baigsis 63-asis Avinjono teatro festivalis. Festivalį kritikai neatsitiktinai lygina su „Tour de France“ – trijų savaičių trukmė, ekstremalūs išbandymai, varžybos tarp lyderių.

Idioto pasaka triukšminga

Rasa Vasinauskaitė
Elžbieta Latėnaitė (Nastasja Filipovna), Diana Gancevičiūtė (Aglaja), Daumantas Ciunis (Myškinas), Salvijus Trepulis (Rogožinas). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Nežinia, kas sukosi režisieriaus galvoje, pasirinkus inscenizuoti Fiodoro Dostojevskio romaną „Idiotas“. Prisiminus šekspyriškąją Eimunto Nekrošiaus trilogiją, atmintyje iškilo ir Makbeto monologo eilutės: „Gyvenimas – tai bėgantis šešėlis... tai idioto pasaka triukšminga, neturinti prasmės...“ Vargu ar įmanoma gyvenimo pajautą įsprausti į vieną įvardijimą, bet šiuo atveju galbūt tai galėtų būti raktas, atrakinantis sudėtingą naujausią Nekrošiaus darbą.

Dekalogas - Dialogas

Rasa Vasinauskaitė
Tarptautinis „Utopia“ teatro projektas „Dekalogas - Dialogas“ įgauna pagreitį. „Utopia“ aktoriai vaidina savo „Dekalogą“, o kartu su juo dialogą mezga įvairių mokyklų atstovai. Po kelionės į Strasbūrą dar viena stotelė Prancūzijoje - Lionas. Čia įsikūrusi viena prestižiškiausių ir nuolat savo autoritetu besirūpinančių institucijų - Nacionalinė aukštoji teatro menų ir technikos mokykla. Sutrumpintai vadinama ENSATT, ši mokykla yra vienintelė Prancūzijoje, ne tik ruošianti visus teatrui reikalingus specialistus, bet ir turinti mokymosi programas, skirtas tęsti arba gilinti profesines studijas nuo spektaklio sumanymo iki realizavimo.

Pakeliui į „Dekalogą“

Rasa Vasinauskaitė
Strasbūro nacionalinis teatras
Prieš pat festivalį „Tylos!“ jaunieji teatro „Utopia“ aktoriai spėjo pabuvoti Strasbūre ir pamatyti savo bendraamžių iš skirtingų Europos šalių spektaklius.

Lenkų teatro vitrina

Rasa Vasinauskaitė
Varšuvos žydų geto gatvės fragmentas
Pabaiga. Pradžia Nr. 21

Lenkų teatro vitrina

Rasa Vasinauskaitė
„T.E.O.R.E.M.A“
Tęsinys. Pradžia Nr. 21

Lenkų teatro vitrina

Rasa Vasinauskaitė
„Dantono byla", rež. J. Klata
Pirmiausia - padėka Lenkų institutui Vilniuje už kelionę ir galimybę pamatyti 29-ųjų Varšuvos teatrinių susitikimų spektaklius, reprezentavusius šiandienį lenkų teatrą. Antra - didžiulis pavydas, kad čia, Lenkijoje, nesijaučia krizės, o teatro pasaulis pulsuoja ne tik festivaliais, bet ir netrukdomai veikiančiu naujų teatrų atsiradimo, teatro literatūros leidybos, apskritai lenkų teatro skatinimo ir palaikymo mechanizmu.

Vieno aktoriaus teatras

Rasa Vasinauskaitė
Olga Belinskaja spektalyje „Fro“
Kauno kamerinis teatras ryžosi nemenkam išbandymui. Šio teatro įkūrėjų ir vizitinės kortelės - Stanislovo ir Aleksandro Rubinovų - pastangomis gegužės 7-10 d. įvyko pirmas tarptautinis monospektaklių festivalis „MonoBaltija“. Išbandymu jis tapo organizatoriams, regis, tokiu ypač nepalankiu metu sumaniusiems naują konkursinį festivalį, kurio spektaklius vertino tarptautinė komisija ir kurio dalyviai ir svečiai visas keturias dienas viešėjo Kaune.

Tekstai, kuriuos gera žiūrėti

Rasa Vasinauskaitė
Valentinas Masalskis spektaklyje „Pasaulio gerintojas“ . D. Matvejevo nuotr.
Aktoriui ir režisieriui Valentinui Masalskiui, regis, lipte prilipo aštrūs ir kandūs, žiūrovus į savotišką aklavietę vedantys draminiai tekstai. Tokių šio menininko pastarųjų metų biografijoje bent šeši, jei skaičiuotume nuo 2001 m. statyto Peterio Handke's „Publikos išplūdimo“ iki naujausio - Thomo Bernhardo „Pasaulio gerintojo“. Turiu omenyje tuos autorius (Handke, Bernhardą, Patricką Süskindą ir Tankredą Dorstą su Ursula Ehler, net Marie-France Marsot), kurie Masalskio rankose įgijo tik jam būdingą sceninę ištarmę. Jie visi pasikeitė taip, kad tapo „masalskiški“ ir bent jau šiuo laiku geriausiai atspindi jo paties požiūrį į scenos kūrybą.

Laikyti veidrodį prieš gamtą

Rasa Vasinauskaitė
„Užsispyrėlės sutramdymas“: Vainius Sodeika (Kertis), Ainis Storpirštis (Gremijus) ir Vidas Bareikis (Petručijus). D. Matvejevo nuotr.
Amerikiečių literatūrologas Haroldas Bloomas savo knygoje „Vakarų kanonas“ („The Western Canon“, 1994) vadina Shakespeare'ą Vakarų literatūros kanonu. Teoretiko argumentai remiasi Shakespeare'o dramaturgijos atvirumu neribotoms interpretacijoms, jos savumu bet kokiam laikui ir tautai, bet svarbiausia - jo veikėjai yra tokios kintančios ir pačios save kuriančios, tokios psichiškai paslankios asmenybės, kad tampa mūsų pačių analizės instrumentu.

Nepatirto teatro patyrimas

Rasa Vasinauskaitė
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Cezaris Graužinis yra vienas iš tų režisierių, kurie štai jau keliolika metų kuria savo teatrą, bet turėdami kraitėje daugybę spektaklių tarsi nepriklauso lietuviškai scenai. Ir jis pats, pastaraisiais metais neretai statantis svetur, dažniau ten sulaukia geresnių žodžių, palaikymo.

Vėl prisiminus siekiamybę...

Rasa Vasinauskaitė
OKT / Vilniaus miesto teatro archyvo nuotrauka
Sakinį: „Tai, ką čia rašau, skirta orientuotis ir paliudyti, tai nėra gynyba ar apologija“ pasiskolinau iš Soreno Kierkegaardo. Šia proga - kai kritikas kalba apie teatrą ir bando jį pasveikinti - jis tinka. Juolab kad šį vakarą iškilmingame Teatro dienos minėjime vėl bus įteikti „Auksiniai scenos kryžiai“ geriausiems teatro menininkams už tai, ką jie sukūrė per praėjusius, 2008-uosius metus.

Nepraregėjęs meistras

Rasa Vasinauskaitė
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Žvelgdamas į pastarųjų metų LNDT repertuarą matai, kaip jame gražiai rikiuojasi klasikų ir šiuolaikinių autorių vardai ir kaip gražiai jie atspindi fasadinę teatro gerovę bei užtikrintumą. Šitai liudija ir įspūdingas sėkmingiausiai rodomų spektaklių skaičius, tarp kurių, kaip skelbia teatro internetinė svetainė, - 100-oji „Meilė pagal grafiką“. Sakytum, vizitinė teatro kortelė.

Geležis ir sidabras

Rasa Vasinauskaitė
Rolandas Kazlas spektaklyje „Geležis ir sidabras“ . D. Labučio nuotr.
Suvaidinęs pačius skirtingiausius personažus, dirbęs su skirtingiausiais režisieriais, buvęs daugelio Jaunimo teatro spektaklių lakmuso popierėliu, šiandien Rolandas Kazlas - nepriklausomas aktorius, kurį ieškojimai atvedė prie poezijos.

Apie lėlių teatrą Vilniuje

Rasa Vasinauskaitė
„Eglė žalčių karalienė“, rež. Vitalijus Mazūras. 2007 m. D. Matvejevo nuotr.
1958 m. spalio 27 d. Balio Lukošiaus spektakliu „Eglė žalčių karalienė“ savo veiklą pradėjo Vilniaus teatras „Lėlė“. Praėjusių metų spalį teatras minėjo 50-metį ir ta proga ne tik sukvietė žiūrovus į savaitę trukusį „Vieno teatro festivalį“, bet ir organizavo tarptautinę mokslinę konferenciją „Lėlių teatras Vilniuje: tradicijos, įtakos, atradimai“.

Moliêre'o namų spektakliai Vilniuje

Rasa Vasinauskaitė
„Juokingosios pamaivos”
Prancūzų „Comédie-Française” teatro gastroles būtų galima ir nutylėti. Atvažiavo, pavaidino, išvažiavo. Tačiau šįkart sutapo keli faktai, tad įvykį vis dėlto tenka aptarti.

Puslapiai: |1|2|3|



« Atgal

Kiti raktiniai žodžiai