Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Krikštopaitytė

Petros labirintai

Monika Krikštopaitytė
Audronė Petrašiūnaitė. „Gaidžiamotė“. 1993 m. Giedriaus Jucevičiaus nuotrauka
Savo dienotvarkėje jau kelinta savaitė sutrumpintai įsirašau – „Petra“, nes manau, jog svarbu rašyti apie vertingus, savo ar kitų noru, paribiuose atsidūrusius menininkus.

Tiek, kiek rasiu

Monika Krikštopaitytė
Kęstutis Grigaliūnas. Instaliacijos „1941“ vaizdas. 2011 m. Giedriaus Jucevičiaus nuotraukos.
Jei dabartį suprastume kaip gelmę (kur driekiasi praeitis, ir net savaip ateitis), Kęstutis Grigaliūnas kaip tik į ten ir leidžiasi. Jo nagrinėjamas laikas sukelia labai intensyvių jausminių patirčių, nes čia susipina daugybė tragiškų likimų. Būtent todėl jis privalo elgtis itin apgalvotai ir preciziškai, taip, kaip į pavojingą kelionę išsiruošęs žmogus (pvz. alpinistas), nes bet koks netikslus judesys gali būti pragaištingas.

Iš pirmų lūpų

Monika Krikštopaitytė
Marina Abramovič. „Aukso lūpos“. 2009 m. (parodoje „Personal structures“)
Tie, kurie liko, labai aiškiai jautė, kad vieną dieną pusė miesto išvyko. Nereikėjo net klausti kur – didžioji dalis meno srityje dirbančiųjų ir menu besidominčiųjų dalyvavo Venecijos bienalės atidaryme.

Bendras sapnas apie „aną laiką”

Monika Krikštopaitytė
Julius Balčikonis. Kadras iš filmo „Giedraitienė“.
Projektas buvo trumpai pristatytas mūsų laikraštyje (Nr.19, 2011 05 13). Straipsnio komentatoriams išprovokavus, bandome gilintis kaip sumanymas (su)veikė ir kokios tendencijos išryškėjo.

Antipodų panašumai

Monika Krikštopaitytė
Nomeda Saukienė. „Gimtadienis“. 2010 m.
Neužilgo po Šarūno Saukos vernisažo Dusetose pasirodžiusi Nomedos Saukienės paroda Vilniuje masina jų kūrinius palyginti. Nomeda teigia, esą kūryboje stengiasi eiti ten, kur Šarūnas nebuvo įžengęs. Ir iš tiesų, Saukos drobėse viskas pūva, pūliuoja, išsikreipia ir vysta, o Saukienės – kuo gajausiai (at)auga, plečiasi ir žydi. Tačiau ar tikrai jie tokie skirtingi?

Pasąmonės judesiai

Monika Krikštopaitytė
Lea Golda Holterman. Iš serijos „Ortodoksų erosas". 2009 m.
Vaikų ir jaunų vyrų portretai (iš serijų „Ortodoksų erosas“, „Apsiplovimas“ ir „Viduje“) žiūrovą išties sutrikdo.

Mąstant apie tiltus

Monika Krikštopaitytė
Justė Venclovaitė. „Augalai iš LLTI kabinetų“. 2011 m.
Prašmatnios metaforos yra kalbos švinas, poezijoje – diletantizmo kvapo šaltinis. Žodis „tiltas“ – vienas labiausiai nuvalkiotų dėl šios stiliaus formos, ypač oficiozinėse kalbose. Ten nuolat tas ar anas tampa „kultūros tiltu“, „tautų, istorijos tiltu“ ir taip toliau. Ne visada tampa, bet skamba oriai.

Iš grubiai retušuoto miesto

Monika Krikštopaitytė
Loreta Bilinskaitė-Monie. „Yves Saint Laurent rankinė ir cha“. 2008 m
Kalbiname menininkę Loretą Bilinskaitę. Ji 2000–2003 m. studijavo Londono menų universitete, Šv. Martyno meno ir dizaino mokykloje (St. Martins school of art& design), o nuo 2003-iųjų gyvena ir dirba Dubajuje. Lietuvos žiūrovai galėjo pamatyti jos aukso siūlais išsiuvinėtą natūralaus dydžio Davido Beckhamo atvaizdą 2002 m. Vitos Zaman galerijoje „IBID projects“ Vilniuje.

Grobiantys paviršiai

Monika Krikštopaitytė
Lino L. Katino parodos fragmentas. G. Jucevičiaus nuotr.
Dažnai šį menininką matau vaikštinėjantį po Antakalnį ir senamiestį. Jo ori figūra juda neskubėdama, santūriai, bet mąsliai žvalgydamasi. Judėjimas - kryptingas lyg uoste manevruojančio didelio burlaivio. Ne kartą pagalvojau, kad Katino eisena ir sutelktas smalsumas man primena tikrų katinų elgesį. Puikiai suprantu, kad menininką tokia pavarde nėra labai įžvalgu lyginti su kačių gimine, tačiau, regis, panašumas akivaizdus. Rastume jo su kaupu vien kūryboje patyrinėję racionalumo ir jausmingumo santykį.

Susirašinėjimas šešėliais

Monika Krikštopaitytė
Parodos „Laikas ir erdvė“ bendras vaizdas. Nuotrauka iš „Lietuvos aido“ galerijos archyvo
Kai mokėsi mano karta, apie Kazimierą Zimblytę kalbėta jau daug: viena iš lietuviško abstrakcionizmo šulų, nuožmi, laisva, geba iš dumblo gelmės išpešti sakralumo.

Apie tikroviškiausią meną

Monika Krikštopaitytė
Mindaugas Navakas. „Dvi vazos“. Ekspozicijos fragmentas. Monikos Krikštopaitytės nuotrauka
Menininko pristatinėti tarsi ir nereikia. Jis pirmas (su Egle Rakauskaite) atstovavo Lietuvai Venecijos bienalėje, yra pelnęs Nacionalinę kultūros premiją (1999 m.). Tačiau šie objektyvūs faktai, mano supratimu, mažai tepasako apie meną. O su Mindaugu Navaku apie meną kalbėtis labai įdomu, nes jis yra nepailstantis kūrėjas ir aktyvus parodų lankytojas, puikiai susipažinęs su padėtim.

Kietas riešutėlis

Monika Krikštopaitytė
Ekspozicijos dalis. Rimvido Jankausko-Kampo kūriniai
Į parodą ėjau bene tris kartus. Ir ne vien tik dėl malonumo, kurį gali justi: išmanus, erdvus eksponavimas kūrinius priverčia išsiskirti ir sužibėti, dideli paveikslų formatai, tiesiog gera tapyba. Kad ir kiek ėjau, vis tiek liko prieštaringumo jausmas, kurio niekaip nesisekė suformuluoti. Kita vertus, rašant apie „Angį“ - nuodingą sutvėrimą, - abejonė, baikštumas, sumišęs su žavėjimusi, yra net privalomi.

Pėdsekio hipotezės

Monika Krikštopaitytė
Matas Dūda. Iš ciklo „Neatpažįstamų įrankių atspaudai“. 2010 m. G. Jucevičiaus nuotr.
Imituodama parodos struktūrą (kai greta iškabinti tarpusavyje nesusiję skirtingų autorių kūriniai) ir grafikos preso darbą, mintis išdėstysiu atskiromis tezėmis.

Išskiemenuotas vaizdais

Monika Krikštopaitytė
Eglės Kuckaitės kūrinys „J. J.“
Atidengiant paminklus ar kitaip minint šviesius ir reikšmingus praeities žmones dažniausiai sakomos pakylėtos kalbos, taip pat dažnai tokius renginius lydi didesni ar mažesni skandaliukai, mat pamirštama, jog dabar kuriami atminties ženklai ateityje rodys mūsų laiko sugebėjimą būti šviesiam. Turiu galvoje pastaraisiais metais atsiradusius paminklus Vilniaus mieste, kurių kultūros bendruomenė gėdijasi dar prieš jiems pasirodant. Tačiau pasitaiko ir stebuklų.

Kas įsiminė 2010-aisiais dailėje

7 MD
Marta Vosyliūtė. Instaliacijos „Sekta“ fragmentas. 2010 m.
Paprašėme trumpam sustoti ir peržiūrėjus metų atminties atkarpą pasakyti, kas Jums taps šių metų prisiminimų žymekliais. Užklausimas buvo išsiųstas gana plačiai ir kvietė prisijungi visus norinčius. Dėkojame atsiliepusiems, radusiems laiko tarp šventinių rūpesčių. O Jus, kiekvieną asmeniškai, labai kviečiame pasidalinti savo įspūdžiais ir pastabomis komentarų skiltyje.

Iš Baltarusijos naujienų nėra

Monika Krikštopaitytė
Sergejus Šabochinas. Iš serijos „Ir nieko neliko“. 2009 m.
„No news from Belarus“ - taip vadinasi Aleksanderio Komarovo darbas - tai faksograma, ant kurios tik tiek ir parašyta. Tačiau šio užrašo visiškai užtenka, kad apibendrintum šalies situaciją, taip pat ir parodą Vilniuje.

Žalgiris niekada nemiršta

Monika Krikštopaitytė
Edmundas Gaubas. „Žalgiris. Lietuviai sugrįžo“ (fragmentas). Monikos Krikštopaitytės nuotrauka
Paroda neeilinė ir iš tiesų kaitina kraują, kaip ir derėtų renginiui apie nepaprasto svarbumo šalies įvykius.

Ką gali ramiai ir aiškiai pasakyti

Monika Krikštopaitytė
„Eglė Kuckaitė“. Dailininkų sąjungos leidykla, Vilnius 2010 m.
Skyrių pavadinimus šiam rašiniui pasiskolinau iš Eglės Kuckaitės kūrinių pavadinimų ir juose esančių įrašų, nes jie, mano supratimu, yra ne mažiau vertingi nei vaizdai. Juolab kad žodis ir vaizdas veikia išvien, sukurdami dar vieną prasmės sluoksnį, kartu sudaro baigtinį kūrinį. Be to, Eglės darbuose vaizdai irgi lengvai pasiduoda „skaitymui“. Kitaip tariant, menininkės kūryba yra labai „kalbinė“, lingvistinė. Todėl, manau, Eglę Kuckaitę galima pavadinti ir rašytoja. Ne tam, kad būtinai reikėtų kaip nors pavadinti, o todėl, kad tai gali būti raktas į jos kūrybą.

Būti Alfonsu Andriuškevičiumi

Monika Krikštopaitytė
Algirdas Šeškus. Alfonso Andriuškevičiaus portretas iš 1975–1983 m. menininko archyvo
Jo tekstus mokame atmintinai (angliškai būtų net tiksliau – by heart – širdimi), nes juos skaitydavome, o ne tik apžiūrėdavome. Tai akivaizdu iš pacitavimo kiekio. Kaskart laukdavo nuotykis, išradinga kalba. Nors dabar pagalvoju, kad anaiptol su visomis jo interpretacijomis taip aklai nebesutikčiau, gal net drįsčiau pasakyti, kad dabar jau kai kur susierzinčiau dėl tėviškos autoriaus povyzos ir visada (tada ir dabar) sukikenčiau vėl atrasdama Andriušio mėgstamą mergaitišką jaustuką – ak. Bet A. A. tekstą būtinai perskaityčiau. Ir vėl, matyt, viskuo patikėčiau, nes gerai rašančiais tikima.

Ryšiai su realybe

Monika Krikštopaitytė
Grupė „Kur bėga šunys“. „Pornopedaliniai sapnai“. 2007 m.
Ambicinga paroda veikia pastate, ant kurio (iš pažiūros) lygiai tokiu pat šriftu kaip kadaise ant Šiuolaikinio meno centro buvo parašyti tie patys žodžiai „Parodų rūmai“.

Puslapiai: |1|2|3|4|5|



« Atgal

Kiti raktiniai žodžiai