Fantazija, kaip prasimanymas, mene yra melas
Milda Žvirblytė
Povilas Ričardas Vaitiekūnas. „Velykė“. 2006 m. Vakarų dailės istorijoje galima prisiminti ne vieną tapytoją, kuris eksploatuodamas savo laiku nepopuliarią tapymo formą ir analizės kryptį buvo įdomus ir progresyvus, jo kūrybos nepavadinsi konservatyvia.
|
Istorijos pagal tris kūrinius
Danutė Gambickaitė
Audrius Puipa. „Sauginčių vienkiemis“. 1987 m. Regis, viskas suiro: laiko ir erdvės siūlės, jungiančios kalnus, uolas, vandenynus, atmintį, obelis, silikatinių plytų trobą, amžinybę, pageltusius nagus ir skraidančius kilimus.
|
Pakeliui nuvargusi
Monika Krikštopaitytė
Karina Matiukienė. „S“. 2009 m. Pavadinimas parodai aiškiai netinka. Nei ideologiškai – kaip pastanga išrinkti geriausią, nei suvokiant „metus“ kaip metraščio formatą, nes ekspozicijoje yra nemažai kūrinių, kurie net sutvarkius aprašus atrodo anaiptol ne nauji (pvz., Vaclovo Krutinio medžio skulptūra).
|
Apie savidulkes gėles
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Kęstutis Šapoka. Kadras iš videofilmo „Šokis pagal Lolitos Jablonskienės tekstą „Kas atsitiko?“ „Emisijos“ kataloge“. 2009 m. Jau senokai dailės kritikos užkulisiuose vyksta batalijos apie neseniai pusdieviu pasiskelbusį menininką, dailės kritiką ir kuratorių Kęstutį Šapoką. (Apie jas puikiausiai galima spręsti iš gausių anoniminių pasisakymų straipsnių komentaruose, kuriais džiaugiasi palyginti mažai skaitoma kultūrinė spauda.) Tad šis tekstas bus apie įdomiąją dailės kritikos pusę ir Šapokos fenomeną, apie kurį šiukštu negalima nutylėti.
|
Viena menininkų pora - dvi epochos
Vidas Poškus
Nijolė Vilutienė. „Kelionė“. 1977 m.
Turbūt kiekvienas stiliaus raidos problemas mene nagrinėjantis ir Heinrichu Wölfflinu besiremiantis specialistas nedrįs neigti (tai jam tiesiog į galvą bus įdėta dar pirmaisiais studijų aukštojoje metais), kad bet kuris - „asmeninis, mokyklos, šalies ar rasės“ stilius vystosi veikiant tam tikriems imanentiniams dėsniams.
|
Vaizdai kartais geriau už žodžius
Monika Krikštopaitytė
Ekspozicijos fragmentas.
Nuotrauka A. Anglickaitės Tai kruopščiai atrinktų fotografijų dėlionė su konkrečiais erdvių fragmentų vaizdais, kuri sukuria labai neapčiuopiamą atmosferą. Ant kitos sienos, kairėje, dviejų moterų figūriniai portretai su šunims.
|
Menas su kulinarijos prieskoniu
7MD informacija
„Mangez le Monde“ išvertus iš prancūzų kalbos reiškia „Valgykite pasaulį“. Taip savo projektą, vienijantį įvairius menus ir kulinariją, pavadino po pasaulį keliaujantis austrų menininkas Raineris Prohaska.
|
Atvaizdai, sukurti Mirties
Vidas Poškus
Kęstučio Grigaliūno ekspozicijos fragmentas Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščiai“ – tai menininko surinktos ir šilkografijos būdu atspaustos 1940–1941 metais suimtų ir nužudytų (sušaudytų, nukankintų, mirusių lagriuose) politinių kalinių portretinės nuotraukos (padarytos sovietiniuose kalėjimuose), okupacijos metais saugotos KGB (dabar – Lietuvos ypatingame) archyve.
Ekspozicija
|
Apie laisvę ir kates
Monika Krikštopaitytė
Ina Budrytė „Dėdės dovana“. 2006 m. Kuo toliau, tuo labiau pirmenybę teikiu personalinėms parodoms. Bendrose daug ką galima pražiūrėti. Vieno autoriaus pasirodymas atskleidžia jo asmenybę. Grupinėse šnabždėjimui neretai tenka grumtis su riksmu. Nebent kuratorius yra stipri asmenybė ir randa būdų, kaip tarp kūrinių užmegzti pokalbius, kaip papasakoti savo istoriją ar sukurti vientisą parodos kūną, kuris veikia kaip atskiras kūrinys.
|
Pagrindinis koziris
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Jonas Gasiūnas. „Pūga, nuniokojusi mano dirbtuvę, nenutraukė Rusijos armijos choro repeticijos“. 2009 m. Labai nemėgstu rašyti apie konkursus, nes juose kažkas laimi, o kažkas pralaimi. Gal būtų lengviau, jei visi pralaimėtų – tuomet ir kritika būtų „morališkai“ leistina. Todėl prieš keletą mėnesių mano straipsnis apie Jono Gasiūno kozirius „Swedbank meno apdovanojimų 2009“ konkurse (išspausdintas Artnews.lt) susilaukė įvairių vertinimų.
|
Perkusija teptuku
Vidas Poškus
Raimondas Martinėnas. „Valpurgijų naktis“. 1998-2005 m. Muzikanto iš būgno išgaunami garsai, kupini slogios nevilties,
sumišusios su baisiu įniršiu,
nukreiptu prieš visą pasaulį.
Kurčią ir šaltą. Paskendusį
totalinėj beprasmybėj...
(Romualdas Lankauskas,
,,Būgnininko niekas nesiklauso“)
|
Pagal Matą
Kęstutis Šapoka
Matas Dūda. „Tėvuko plaktukas ir kiti“. 2009 m. Ne ne, teologinių spekuliacijų nebus! Ne todėl, kad jos pasenusios ar nebemadingos, tiesiog diletantui postringauti šiomis pamatinėmis temomis būtų ne tik naivu, bet ir šventvagiška.
|
Apie kelio ženklus su ironija
Jolita Zykutė
Kristina Norvilaitė. „Staigiame posūkyje į kairę persiauti batelius griežtai draudžiama“. 2010 m. Parodos pavadinimas liepia stebėti kelio ženklus, bet, kitaip nei uniformuoti pareigūnai, neišduoda, kas laukia neklusniųjų.
|
Kokia gi ta situacija?
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Algirdas ir Remigijus Gataveckai. „Spalio 3-ioji“. 2010 m. Prieš maždaug penketą metų Alfonsas Andriuškevičius, kalbėdamas apie Žygimanto Augustino tapybą, pritaikė jai citatinio realizmo sąvoką. (Žinoma, čia Augustinas toli gražu nėra vienišas). Ilgą laiką Lietuvos meno pasaulėlyje naujasis realizmas ir nebuvo iškilęs, nebent kur ne kur kyštelėdavo galvą. Tačiau dabar žiūriu į Gataveckų „Situaciją“ ir spėju, kad vėl turime naują realizmo atmainą - autobiografinį realizmą.
|
Lobiai iš drumzlinos upės
Kristina Stančienė
Birutė Žilytė. „Augalai III. Aguona“. 1974 m. Daugelis užaugome su Birutės Žilytės iliustruotomis pasakų knygomis. Ne vienas gerai atsimename ir „Nykštuko“ kavinę Vilniaus centre, kultinę sovietmečio vaikų laisvalaikio vietą – su voveraitėmis, žvaliai liuoksinčiomis besisukančiame rate, gardžiais ledais, plakta grietinėle metalinėse ledainėse ant plastmasinių kojelių, ir gražiosiomis Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskomis...
|
Dovanos Nepriklausomai Lietuvai
Ona Mažeikienė
Juozas Mieliulis. „Himnas saulei“ Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio išvakarėse Lietuvos dailės muziejus Radvilų rūmuose pakvietė į išeivijos dailininkų parodos „Dovana nepriklausomai Lietuvai“ atidarymą.
|
Sūrio spaudimas
Vidas Poškus
Arūnas Vaitkūnas. „Laiptinė geležinkelio stoties rajone“. 1998 m. Arūno Vaitkūno tapyba anaiptol nepanaši į sūrį (nei į lietuvišką varškės, nei į olandišką fermentinį), o ir jo tapymo procesas (negaliu garantuoti, nes savo akimis jo niekada neregėjau) greičiausiai niekuo nepriminė sūrio spaudimo (nei tikrojo, nei žaidybinio – kai ant vieno žmogaus supuolę kiti stengiasi sulaužyti šiam šonkaulius).
|
Tai globalu
Kristina Pipiraitė
Rimas Sakalauskas. Kadras iš filmo „Sinchronizacija“ Kovo 12–14 d. Osle vyko antrasis tarptautinis eksperimentinio kino ir videomeno festivalis „Screen“. Jame dalyvavo ir menininkas iš Lietuvos Rimas Sakalauskas, jo vienintelio iš Baltijos šalių rytinės pakrantės darbas buvo atrinktas ir pristatytas festivalio programoje.
|
Elgesio su beprotybe formos
Monika Krikštopaitytė
Ekspozicijos fragmentas.
Jono Valatkevičiaus darbas Kovo 5-osios penktadienis tryško džiaugsmu. Abiejose upės pusėse atsidarė po parodą. Nacionalinėje dailės galerijoje didžiulė apžvalginė vyresniosios kartos grafikės Birutės Žilytės, gerai pažįstamos iš pasakų iliustracijų, paroda atidaryta iškilmingai, o JMVMC Kęstučio Šapokos kuruotoji suteikė palengvėjimą.
|
Skulptūra „Lapai“: kūrinio kelias
Vladas Urbanavičius
Skulptūra „Lapai“. Nacionalinės dailės galerijos kolekcija. 1981 m. Dar ruošdamasis šiam pokalbiui maniau, kad susitikimą pradėsiu nukeldamas skulptūrą tiesiog ant grindų. Draugai buvo įspėję, kad „Lapai“ stovi per aukštai ir ant per siauro pjedestalo.
|
|