Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Televizija

Nostalgijos priepuolis

Jonas Ūbis
„Praktinė magija“
Tikiu tik kino magija, bet prie praėjusios savaitės apžvalgos nagus prikišo kažkoks nelabasis.

Seksas, melas ir praeitis

Jonas Ūbis
„Arčiau“
Kelias dienas bandau prisiminti, kada nepriklausomoje Lietuvoje prasidėjo politikų antplūdis į žiniasklaidą ir pirmiausia į televiziją. Bet, matyt, jau reikėtų atskiros studijos, kurioje būtų išnagrinėtos tos invazijos pasekmės. Bijau, kad jos pernelyg akivaizdžios ir skaudžios.

Svarbu įsėsti į traukinį

Jonas Ūbis
„Indiana Džounsas ir krištolo kaukolės karalystė“
Kelias dienas galvoje sukasi internete perskaityta frazė: „Pasaulis kvailėja, o mes kvailėjame kartu su juo.“ Ypač tai aktualu, kai skaitau televizijų atsiųstas šventines programas.

Įsimylėję rašytojai

Jonas Ūbis
„Idealus vyras“
Paskutinės metų savaitės yra tikras išbandymas. Dar norėtum stabtelėti, kažką suspėti padaryti ar užbaigti, bet laikas bėga savo vaga, sukeldamas gana dviprasmiškus jausmus. Norėtųsi jį ir pristabdyti, ir pagreitinti, kad pagaliau ateitų tos ilgai lauktos šventės.

Vaikai ir gyvūnai

Jonas Ūbis
„O broli, kur tu?“
Kai Europa internete pamatė, kaip lietuviai elgiasi su gyvūnais, televizijos kaip susitarusios nusprendė parodyti laidų apie lietuviškus gyvūnų konclagerius.

Kiekvienas gydosi kaip išmano

Jonas Ūbis
„Sukčiai“

Moralūs laikai

Jonas Ūbis
„Vera Dreik“

Iš ko juokiatės?

Jonas Ūbis
„Pano labirintas“
Prieš dvidešimt metų nesitikėjau, kad nepriklausomoje Lietuvoje atsiras tiek daug tabu. Jų atsiradimas nesusijęs nei su politinio korektiškumo mada, nei su religingumu. Tabu lietuviams prireikia tada, kai nenorime prisipažinti, kad esame provincialūs ir nesmalsūs, kad mūsų patriotizmas numirs be valdovų rūmų, kad vaikas daugumai tautiečių pirmiausia yra asmeninė nuosavybė, o tik paskui žmogus.

Jei Homeras gyventų dabar

Jonas Ūbis
„Tiesa apie Čarlį“
Kartu su LNK maloniai primenu: šiandien penktadienis, 13-oji diena.

Melancholijos sauja

Jonas Ūbis
„Ilgos sužadėtuvės"
Šią savaitę pasižiūrėkite keturis filmus ir įspūdžių tikrai užteks ilgam.

Kaip gimsta legendos

Jonas Ūbis
„Gyvenimas - tai ilga rami upė“
Galite mane smerkti: užuot kartu su kitais lietuviškų televizijų žiūrovais ir vedėjais raudojęs ir ieškojęs kaltų, šią savaitę vakarais grįžtu į praeitį - žiūriu serialą apie Štirlico jaunystę.

Tautiškos ligos

Jonas Ūbis
„Blogio gėlė“
Gera režisierė ir išmintinga moteris Agnieszka Holland praėjusią savaitę aiškino vienam dienraščiui, kodėl pasirašė Romaną Polanskį remiantį atsišaukimą: „Gyvename laikais, kai žmonės gydosi savo baimes ir silpnybes užmušinėdami garsenybes. Bendruomenės jausmą patiriame padedami organizuotos neapykantos, nukreiptos prieš ką nors. Geriausia, žinoma, jei tas kas nors nekelia pavojaus. Viena vertus, visuomenė tampa vis konservatyvesnė, vis labiau neleidžiama laužyti taisyklių, kita vertus, tai labai paviršutiniška.“

Buldogo rauda

Jonas Ūbis
„Misūrio vingiai“
Lietuvos televizijoms reikėtų oficialiai įteisinti naują žanrą „turgus“. Žinau, kad p. Mildažytė gali pretenduoti į šio prekinio ženklo savininkes, bet televizijų pokalbių ir diskusijų laidų „turgėjimas“ toks visuotinis, kad, bijau, jai tai nepavyks.

Amžinai jauni

Jonas Ūbis
„Visiškas užtemimas“
Galite juoktis, bet aš mėgstu filmus apie poetus. Labiau už filmus apie verslininkus ir vadybininkus. Net pačius bejėgiškiausius kino opusus, kuriuose visiškai rimtai bandoma parodyti, kaip poetą aplanko įkvėpimas ir gimsta genialios eilutės. Gal todėl, kad mano jaunystė sutapo su audringais ginčais apie fizikus ir lyrikus. Tie ginčai apmalšindavo laisvų diskusijų ilgesį, o kartu teigė, kad poezija yra svarbiausia.

Zombiai - šeimos nariai

Jonas Ūbis
„Devynios karalienės“
Slovėnas Slavomiras Žižekas laikomas vienu originaliausių šių dienų mąstytojų ir psichoanalitikų. Jis yra išleidęs per 50 knygų, rašo apie operą, religiją, kiną, šiuolaikinę kultūrą, Irako karą ir Leniną.

Idiotas parodoje

Jonas Ūbis
„Vilardas“
Sukurti įdomią ir originalią laidą apie kultūrą svajoja kiekviena visuomeninė televizija. Mačiau įvairių, geresnių ir blogesnių, bet jų autoriams nestigo vieno - pagarbos laidos objektui. Kad gali būti kitaip, įsitikinau šį šeštadienį, pasižiūrėjęs LTV laidą „Durys atsidaro“.

Vargšų virtuvė

Jonas Ūbis
„Kvepalai. Vieno žudiko istorija“
Antradienį, kai gaunu naujos savaitės televizijos programas, pasijuntu lyg vėl atsidūręs kokioje nors sovietinėje valgykloje, kur valgiaraštis nesikeitė mažiausiai penkiasdešimt metų. Prarūgusi publicistinė košė, lietuviško „popso“ žvaigždžių „solianka“, kietas kaip puspadis nacionalinių serialų muštinis, liaudiškai tariant, „šnicelis“. Desertui sekmadienį - net pusantros valandos trunkantis dokumentinis Nacionalinės televizijos filmas apie Nacionalinio teatro direktorių. Apie sotumo jausmą kalbėti nėra ko, bus gerai, jei maiste neaptiksi tarakonų liekanų ar nepaleis vidurių. Atsiprašau už fiziologiškumą, bet dažniausiai vis dėlto paleidžia.

Ar jau sergate?

Jonas Ūbis
„Metų žmogus“
Kas atsitiktų, jei suklydus rinkimų komisijos kompiuteriams, JAV prezidentu taptų populiariausias šalies komikas?

Atostogos tinka visiems

Jonas Ūbis
„Auklėtojai“
„Tai filmas apie paskutinius dešimt mano gyvenimo metų: norėjau dalyvauti politiniame judėjime, bet neradau nė vieno, kuris iš tikrųjų veiktų. Tikiu, kad mūsų laikais jauni žmonės trokšta politinių permainų, bet nežino, nuo ko pradėti. Gal mūsų visuomenė tapo tokia atomizuota, kad dinamiška bendruomenė jau nebeįmanoma.“

Tarp kelių realybių

Jonas Ūbis
„Flandrija“
Dabar madinga kalbėti apie filosofinį kiną. Gal todėl, kad filmų, kuriuose galėtum įžvelgti nors vieną sudėtingesnę mintį, vis mažiau.

Puslapiai: |1|2|3|4|5|6|7|8|9|



« Atgal

Kiti raktiniai žodžiai