Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Ūbis

Svečiai ir tikras gyvenimas

Jonas Ūbis
Visi žino, kad ruduo Lietuvoje - kino festivalių metas. Į festivalius atvažiuoja svečių. Todėl ir naujametiniame „Kine“ rasite kelis interviu su Vilniuje ir Kaune apsilankiusiais pasaulinio garso kino kūrėjais.

Tikras grožis

Jonas Ūbis
„Privatus Šerloko Holmso gyvenimas“
Pagaliau pralenkėme lenkus - jie per Kūčias dirba, o mes ilsimės. Tam iš anksto pasirengė ir televizijos. Bet perspėju: geriau televizoriaus nejungti.

Ką galima rasti paveiksle?

Jonas Ūbis
„Naktinis budėjimas“
Kultūringi žmonės žino, kad tas Rembrandto paveikslas, kurio istoriją pasakoja Peterio Greenaway‘aus filmas „Naktinis budėjimas“ (BTV, šįvakar, 17 d. 23.30), vadinasi „Naktinė sargyba“.

Ilgos žiemos pasakos

Jonas Ūbis
„Pasipriešinimas“
Déjâ vu - įprasta televizijos žiūrovo būsena. Šią savaitę ji aplankys ne vieną, nes televizijos akivaizdžiai taupo filmus Kalėdoms, o kad šios jau visai netoli, liudija Karibų piratai, vienas namuose ir žavus paršelis.

Geriausi meilės vaistai

Jonas Ūbis
„Keliais doleriais daugiau“
Nežinau, kas šį rudenį labiau žadina depresiją: tai, kad nepajėgiu pasižiūrėti visų gerų filmų, kuriuos rodo Vilniuje niekaip nesibaigsiantys kino festivaliai, ar netikėtai užėjęs šaltis. Užtat lietuviškos televizijos leidžia pailsėti ir prisiminti senus filmus bei keistus jų kūrėjų likimus.

Kultūrinis šokas

Jonas Ūbis
„Nepataisoma žala“
Vienas „Delfi“ skaitytojas pasidalijo su kitais kultūriniu šoku, kurį patyrė keliaudamas autobusu iš Lvovo į Vilnių ir skrisdamas į Londoną. Kultūrinį šoką jam sukėlė ne kitataučiai, o chamai lietuviai.

Mūsų laikų didvyriai

Jonas Ūbis
„Vampyro šešėlis“
Nors kinas egzistuoja tik šiek tiek daugiau nei šimtą metų, jo istorija kupina legendų. Viena iš jų susijusi su Friedricho Wilhelmo Murnau filmu „Nosferatu, siaubo simfonija“ (1922). Reklamuojant filmą, kurio pagrindinis herojus buvo vampyras, pasitelkta užuomina, esą „Nosferatu“ vaidina tikras vampyras.

Kaip pabėgti nuo meilės

Jonas Ūbis
„Meilės šventė“
Seniai (ir ne aš vienas) pastebėjau, kad žanrinis kinas (arba literatūra) ramina ir suteikia tikrų emocijų.

Gyvenimo spektakliai trilerių ir nostalgijos fone

Jonas Ūbis
„Elos slėnyje“
Du geri kariniai filmai – vienam savaitgaliui lyg ir daugoka, bet gero kino niekad nebūna per daug.

Kas jus visus atšildė?

Jonas Ūbis
„Maištingoji Džeinė“
Pasižiūrėjęs šio pirmadienio „Savaitės atgarsius“, kuriuose dalyvavo du šokantys parlamentarai, Vladimiras Majakovskis greičiausiai sėstų rašyti savo komedijos „Blakė“ tęsinio.

Urvas prie Vilniaus

Jonas Ūbis
„Babelis“
Didžiausia lietuviškų politinių laidų problema yra jų vedėjai. Tiksliau, tai, kad jie negali imponuoti išsilavinimu, kultūra, nepriklausomu charakteriu ir dažniausiai primena tuos pačius politikus, kuriuos kalbina ar bando išprovokuoti.

Gražus kaip Chopinas

Jonas Ūbis
„Šopenas - meilės troškimas“
Pastebėjau, kai tik kinas pradeda trypčioti vietoje, pasipila biografiniai filmai. Dažniausiai apie menininkus. Rečiau apie istorijos veikėjus ir politikus. Lietuvoje paskutiniais metais sukurta daug dokumentinių filmų apie rašytojus, aktorius, kino kūrėjus. Algimantas Puipa su Valentinu Masalskiu „Dievų miške“ pabandė parodyti Balį Sruogą. Girdėjau apie sumanymą kurti vaidybinį filmą apie Salomėją Nėrį ir jos lesbinės meilės epizodą.

Misija – atpirkimo ožys

Jonas Ūbis
„Gerasis vokietis“
Kultūros antropologas Rene Girard’as teigia, kad vienas esminių civilizacijos mechanizmų yra atpirkimo ožio paieškos.

Tiesa kiekvieną vakarą?

Jonas Ūbis
„Tiesa apie Čarlį“
Lėtinė kedofilija iš lietuviškų televizijų vis dar nesitraukia, bet, regis, ima rastis nauja liga, kurią žadina Kristinos Brazauskienės milijonai.

Noriu į Provansą

Jonas Ūbis
„Mano vaivorų naktys“
Provanse buvau tik kartą. Rugsėjo pabaigoje, kai taip sunku susitaikyti su mintimi, jog prieš akis – ilga žiema. Manau, kad Provansas – viena tų vietų, kur malonu gyventi.

Tikras didvyriškumas

Jonas Ūbis
„Pamergė“
Sekmadienį mirė Claude'as Chabrolis. Jam buvo aštuoniasdešimt.

Misija – dainos ir ašaros

Jonas Ūbis
„Betmenas. Pradžia“
Yra filmų, kuriuos mėgstu žiūrėti, nors moku atmintinai. Kiekvienas turi tokių filmų.

Kieno žolė saldesnė?

Jonas Ūbis
„Maksas Manusas“
Vieną ankstyvą rugpjūčio rytą vedžiojau savo šunelį įprastais takais. Kol lietuvių architektai dar nebuvo surentę savo absurdiško atsako Kazimiro Malevičiaus „Juodajam kvadratui“, abu su šuneliu mėgome skverelį prie prokuratūros. Ten auga žolė, kurią mėgsta parupšnoti ne tik mano keturkojis. Tą rytą, apie kurį rašau, skverelyje aptikome naujus „statinius“ - šūkiais apkarstytą kedofilų palapinę ir lauko tualetą. Šunelis ėmė pešioti žolę ir staiga iš palapinės pasigirdo sacharininis moteriškas balsas: „Štai ir žolelė pas mus saldesnė...“ Mes ten vaikštom jau penkerius metus, bet naktį skvere praleidusi Kauno ponia buvo įsitikinusi, kad skveras - jos.

Gyvenimas kinkinyje

Jonas Ūbis
„Vidurnakčio kaubojus“
Jaučiuosi kaip eskimo šuo - kinkinyje su kitais bėgu pirmyn, o kažkur jau visai arti nosies kvepia dešros griežinėlis - atostogos. Bet iki tos dešros dar teks pabėgėti, dar teks sudėlioti į lentynėles kelis ateinančios savaitės filmus.

Autorius kine vis dar svarbiausias

Jonas Ūbis
Netiesa, kad vasarą žmonės nenori skaityti nieko rimta. Aš taip pat esu žmogus ir atostogoms pasilieku geriausias knygas.

Puslapiai: |1|2|3|4|5|6|7|8|9|10|



« Atgal

Kiti raktiniai žodžiai