Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Poškus

Sūrio spaudimas

Vidas Poškus
Arūnas Vaitkūnas. „Laiptinė geležinkelio stoties rajone“. 1998 m.
Arūno Vaitkūno tapyba anaiptol nepanaši į sūrį (nei į lietuvišką varškės, nei į olandišką fermentinį), o ir jo tapymo procesas (negaliu garantuoti, nes savo akimis jo niekada neregėjau) greičiausiai niekuo nepriminė sūrio spaudimo (nei tikrojo, nei žaidybinio – kai ant vieno žmogaus supuolę kiti stengiasi sulaužyti šiam šonkaulius).

Opartas, arba apartas

Vidas Poškus
Rašant terminą „opartas”, kompiuteris dažniausiai jį bando ištaisyti į gražų lietuvišką žodį „apartas”.

Akiniai tai ant nosies

Monika Krikštopaitytė
Kazys Varnelis. „ANU Nr. 2“. 1977 m.
Visi žino buitinį paradoksą, kad jei daikto neįmanoma rasti, vadinasi, jis kažkur prieš nosį, gal net rankoje arba ant pačios nosies. Kas per daug arti, tiesiog iškrenta iš regos lauko. Iš šio dėsnio įmanoma gauti ir naudos - pavyzdžiui, per primygtines vaišes verta atsisėsti prie pat šeimininko. Tuomet tampi veik nematoma ir turbūt vienintele išsaugojusia sveikatą kitam rytui. Patikrinta.

Trys tapytojai ir viena grafikė

Vidas Poškus
Marius Mindaugas Danys. „Proskyna“. 2009 m.

Dvasingai suvartoti meną II

Vidas Poškus
Petronėlė Gerlikienė. „Sopulingoji“. 1978 m. (D’Arijaus galerija)
Didžiausia mugės stiprybė pusė buvo tai, kad vienu metu į vieną vietą suvežta tiek daug skirtingų institucijų ir daug įvairiausių autorių.

Dvasingai suvartoti meną (I)

Vidas Poškus
Erics Apalais „Nebaigtas grupės portretas“ 2008 m. (Rygos galerija „Alma“) Nuotrauka iš mugės archyvo
Labai džiaugiuosi, kad įvyko ši, pirmoji Lietuvoje, meno galerijų mugė. Jau pačią pirmąją dieną nulėkiau ten. Nesutrukdė net remontuojamas Lazdynų tiltas. Apsukau automobilį ir, keikdamasis visais žinomais necenzūriniais žodžiais, važiavau aplinkui. Per visą miestą. Dėl meno. Bet dėl jo vertėjo – bent šį, neeilinį kartą. Kai atsidūriau prie „Litexpo“ komplekso, įtempti jausmai atlėgo. Širdį užtvindė ramybės ir palaimos bangos. Iki šiol savyje su malonumu nešioju tą pirmą įspūdį.

Realybė ir fikcija

Vidas Poškus
Agnė Juškaitė. „Kalvarijos. Prekystalis“. 2009 m.
Nežinau kas - pavasario lygiadienis ar eilinis asteroido pasirodymas netoli Žemės orbitos lėmė tai, kad Totorių gatvėje įsikūrę menininkai (paprastai vadinami tiesiog „totoriais“ - nors su šia etnine grupe ir neturi nieko bendro) kovo viduryje surengė parodą pavadinimu „Sudrumsta tikrovė“.

Grafika 77

Vidas Poškus
Mikalojus Povilas Vilutis. „Kapitonas“. 1977 m.

Šventasis teatras

Vidas Poškus
Adomas Jacovskis. Be pavadinimo. 1995 m.
Dar praėjusiais metais, gruodžio mėnesio pradžioje, vartydamas naują (ir turbūt pirmą) knygą, pristatančią Adomo Jacovskio kūrybą (scenografija, tapyba, skulptūra), o ir sužinojęs, kad metų sandūroje „Lietuvos aido” galerijoje vyks šio menininko tapybos darbų paroda, pajutau iš vidaus kylantį kažkokį nerimą ir susirūpinimą.

Realybė ir fantazija

Vidas Poškus
Adomas Jacovskis. „Gurkšnis vandens geltoname fone". 1998-1999 m.
Sunku spėti ar prognozuoti ateitį. Ypač nebūnant kokiu nors pranašu, orakulu ar sibile. Ar bent jau menininku. Pastarieji, menų ir pranašų globėjo dievo Apolono įkvėpti, kartais gali ką nors kaip nors, tegul ir miglotais pavidalais pareikšti apie būsimybę. O ką tie dailėtyros, dailės istorijos, kritikos mokslus krimtę žmonės gali pasakyti?

Ko galime pasimokyti iš Vytauto Kalinausko kūrybos?

Vidas Poškus
„Dama su šermuonėliu ir ilgų distancijų bėgikai". 1975 m. Straipsnio autoriaus reprodukcija
Suprantu, kad toks parodos recenzijos pavadinimas skamba šiek tiek mokykliškai. Net ir turėdamas omenyje Bažnyčios autoritetų tezes apie vaizduojamąją dailę kaip raštą beraščiams, gražias, bet utopiškas ir sunkiai įgyvendinamas švietėjų idėjas, galų gale - Arnoldo Hauserio mintis apie tiesiogines meninės kūrybos ir empiriškai suvokiamos tikrovės sąsajas, pats abejoju didaktine meno (ypač modernaus bei postmodernaus - sakyčiau, kad V. Kalinausko kūryba, kaip pirmuoju atveju liudytų kartono raižiniai, antruoju - „auksinės" iliustracijos, temperos ir asambliažai, viena koja rėmėsi į modernizmą, kita jau stipriai trypė postmodernizmo dirvonus) funkcija.

Nuo "muilinės" iki teptuko ir drobės

Vidas Poškus
Be pavadinimo. 2008 m.
Kitaip ir negalėjo būti - savo naujus tapybos darbus, eksponuotus parodoje, taikliausiai apibūdino pats autorius: "Maži, pilki, keisti, kartais juokingi. Jų gyvenimas mažas, neišvaizdus, kasdieniškas. Jie nešaukia, nesitaško krauju ar sperma, nekuria pasaulio ar žmonijos išgelbėjimo planų. Jie buitiškai realistiški lyg pradedančio fotografo nuotraukos. Jų daug ir jie dauginasi. Jie juda: išsirikiuoja į eilę, demonstruodami ryšį su kinematografu, prilimpa vienas prie kito, okupuodami sienos plokštumą ir pareikšdami pretenzijas į begalybę ...".

Trumpa ilgo filmo recenzija

Vidas Poškus
Rasa Brazauskaitė. Kadras iš filmo "Sienos". 2008 m.
Sutinku su nuomone tų, kurie sako, kad lakonišku trieiliu kartais galima pasakyti kur kas daugiau, nei ištęsta epopėja. O ir manau, kad parodų recenzijų stiprybė yra jų glaustumas. Gal todėl nieko negaliu padaryti, bet apie Rasos Brazauskaitės videodarbą tegaliu ištarti kelis žodžius, parašyti nedaug sakinių.

Puslapiai: |1|2|



« Atgal

Kiti raktiniai žodžiai