Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Krikštopaitytė

Ką pasakoja paveikslai

Monika Krikštopaitytė
Marta Vosyliūtė. „Mano, o ne tavo krantas I, II“. 2009 m.
Kartais manau, kad smegenys panašios į pakraunamas baterijas. Būna laikas prisipildyti, būna išsikrauti. Tuštėjimo laikotarpiu rodyk joms, ką tik nori, ir nieko. Jokio cakt. Nebent įvykis (tai gali būti ir meno kūrinys) pasižymi galinga įkrova, kuri kartais geba nulaužti tuo metu veikiantį režimą, o kartais tik pakutena, kaip nutinka prie liežuvio prilietus elemento pliusą ir minusą. Tačiau kai mintys alkanos, tinka beveik bet kas. Iš grūdo gali pastatyti miestą. Taip pamaniau, kai gerą pusvalandį žavėjausi automatiniais kompiuterinio grotuvo vaizdais. Spalvos keitėsi, liejosi. Spalvų terapijos požiūriu tai neturėtų stebinti. Bet vis tiek buvo keista.

Tai užpuolimas

Monika Krikštopaitytė
Gianluca ir Massimiliano de Serio. Kadras iš filmo „Animalove“. 2009 m.
Itališkajai projekto daliai atstovauja menininkai Rã di Martino ir Gianluca su Massimiliano de Serio kūryba. Juos parūpino kuratorius Luigi Fassi, trečiojoje Prahos bienalėje kartu su Laima Kreivyte kuravęs parodą „Baltiškosios mitologijos“.

Senos istorijos, jauna dvasia

Monika Krikštopaitytė
Emilija Marija Liobytė-Vilutienė. „Mičiurininkė“. 1949 m. Diplominis darbas, vadovas P. Aleksandravičius
Prie Vilniaus dailės akademijos atsidarė naujas padalinys - Dizaino inovacijų centras, įsikūręs rekonstruotose buvusios „Tiesos“ spaustuvės patalpose. Ilgokai vegetavęs pastatas, dabar vadinamas „Titaniku“ (pavadinimą išrinko studentai) turi nemažas (700 kv. m) ekspozicines erdves, išsidėsčiusias dviejuose aukštuose. Parodinėms salėms vadovauja VDA muziejaus direktorius, žinomas ir patyręs menotyrininkas Viktoras Liutkus. Kalbiname jį apie naujų erdvių ateitį ir atidarymo proga parengtą parodą „Nuo 1793 iki 2009“.

Žuvų ir istorijos skrodimas

Monika Krikštopaitytė
Galina Petrova. „Moterys, valančios žuvis“. 1969 m.
Tapytoja Galina Petrova gimė 1927 metais. Panašiu laiku gimė ir Aloyzas Stasiulevičius (1931), Leopoldas Surgailis (1928), Jonas Švažas (1925), Sofija Veiverytė (1926), Silvestras Džiaukštas (1928), Vincentas Gečas (1931) ir daugelis kitų. Į mandagų „ir daugelis kitų“ paprastai patektų ir Petrova. Žinoma, tai priklauso nuo to, kas vardija.

Personažo transformacijos

Monika Krikštopaitytė
Vladas Urbanavičius. „Arka-2”. 1993 m.
Anot dosjė pateikiamų žinių, knyga sumanyta dar 2007 metais, gavus honorarą už kenotafą, skirtą sovietų okupantų nužudytiems 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signatarams Kazimierui Bizauskui, Pranui Dovydaičiui ir Vladui Mironui Vilniaus Rasų kapinėse. Kitaip tariant, dar prieš tai, kai kelių politikuojančių ir ne itin susipažinusių su meno istorija biurokratų pastangomis, t.y. per prievartą, skulptorius Vladas Urbanavičius tapo garsenybe, mat sukūrė „Krantinės arką“.

Sustojusi prieš kažkam atsitinkant

Monika Krikštopaitytė
Eglė Gineitytė. „Už ožrožių“. 2009 m. Autorės nuotrauka
Talpi kalbai tapyba, pamaniau pasirašiusi straipsnio pavadinimą ir suvokusi, kad jis apibūdina daugelį mano matytų Eglės Gineitytės drobių.

Nostalgiją keičiant į diskusiją

Monika Krikštopaitytė
Gedimino pr. 27 Juozo Anieliaus nuotrauka
Su Ūla Tornau, viena iš X Baltijos trienalės „Miesto istorijos“ dalies „Vilnius Coop: trūkiai, fikcijos ir praktikos“ projekto kuratore, kalbasi Monika Krikštopaitytė

Odisėjos į praeitį

Monika Krikštopaitytė
Giovanni Pintori. Olivetti „Lexikon“. Italija, 1953 m. Spalvotas ofsetas. Pagaminta kompanijoje „Olivetti SpA“, Ivrea. © V&A Images
Norėčiau pasiskolinti vieno iš parodos kuratorių Davido Crowley (dirbusio prie projekto su Jane Pavitt) žaismingumą kartu su rimtumu, matytus atidarymo metu spaudos konferencijoje nagrinėjant tokio prieštaringo laikotarpio kaip šaltojo karo metai modernizmą mene ir dizaine. Tai, ką supaprastindama pavadinau žaismingumu, iškart krito į akis lietuviškame kontekste. Neasmeniška įdomių nekategoriškų minčių paieška nebijant suklysti, permąstant faktus ir nuolat pasirengus nustebti. Kalbėtojo pozicija pirmiausia priklauso nuo mentaliteto.

Be įsipareigojimų

Monika Krikštopaitytė
J. Anieliaus nuotr.
Visai neseniai Lietuvoje viešėjęs ir kelias viešas paskaitas skaitęs kairysis italų filosofas ir sociumo kritikas Franco (Bifo) Berardi įsitikinęs, kad problemų, su kuriomis dabar susiduria ekonomikos krizės ištiktas pasaulis, sprendimai nepriklauso ekonomikos sričiai. Filosofo kalboje raktinis žodis buvo „saviorganizacija“, o vertę jis siūlė nustatinėti ne materialiu įkainojimu, o patiriamo malonumo, prasmės, džiaugsmo, aistros kiekiu. Todėl buvo dar smagiau susidurti su praktine šio teiginio iliustracija Vilniuje - „Nepriklausomu piešinių susibūrimu Nr. 5“, kuris, pasirodo, vyksta jau penktus metus iš eilės.

Kelionės nepatirto atmintin

Monika Krikštopaitytė
Esther Shalev-Gerz. „Užuolankų g. 25“. 2009 m.
Ar įmanoma užfiksuoti akimirką, beregint virstančią atsiminimu? Vargiai. Kvapai, oro drėgnumas, erdvėje sklandantys garsai, tos dienos jausmas lieka už kadro. Net jei pasitelktum itin jautrią techniką, kaip spaudos pranešime teigiama apie Esther Shalev-Gerz bandymus peržengti užmarštį, pačiupsi geriausiu atveju įspūdžio skverną, gal net perkursi jį taip, kad būtų panašiau į laiko vejamą patirtį. Po kurio laiko vaizdas gali imti atrodyti vis tikresnis. Ar bent likti atspirties tašku, kuris leidžia vėl nerti į grimztantį prisiminimą. O jei atsiminimas ne tavo? Tu apie jį tik žinai arba nuspėji? Kaip tai patirti ir dar parodyti kitam žmogui?

Skruzdėlynas ir tekantis vanduo

Monika Krikštopaitytė
Zhu Shengfei. Fragmentas iš videofilmo „Visiškas saulės užtemimas“. 2009 m.
Šunys ir vaikai yra geras ženklas. Iškart aišku, kad tai ne įstaiga, kur beveik viskas yra negalima.

Politinės iškamšos

Monika Krikštopaitytė
Laura Garbštienė. Kadras iš videodarbo „Brėmeno muzikantai“. 2008 m.
Jau kuris laikas ieškojau progos parašyti apie šią menininkę. Visų pirma todėl, kad jos darbai mane visada pagauna ir murkdo į už sąmonės esančių pojūčių pelkes, kur galiausiai turi prabilti apie jausmus, kas nėra labai paprasta. Kitaip tariant, Lauros Garbštienės kūriniai su manim kažką nuveikia. Verčia patirti. Ir kažkodėl aš ja pasitikiu. Matyt, todėl, kad juose niekad nejaučiau smurto, o tik bandymą suprasti, mažų mažiausiai - norą pasidalinti rezignuoti privertusiu nesuprantamu potyriu.

Rinkinys mėgėjui

Monika Krikštopaitytė
Eglė Gineitytė. „Už ožrožių“. 2009 m. Monikos Krikštopaitytės nuotrauka
Visą mėnesį šalia mažesnių, ne tokių mažų ir visai mažų Vilniaus galerijų stovėjo „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ žali stovai, kaip smeigtukai žemėlapyje žymintys ambicingo Ramintos Jurėnaitės projekto, siekiančio apžvelgti Vilniaus tapybos tradicijas, vietas.

Netikrumas ir nesėkmė kaip vertybė

Monika Krikštopaitytė
Paulina Eglė Pukytė. Jovitos Valaitytės nuotrauka
Šią savaitę galerijoje „Vartai“ buvo atidaryta nauja „Artscape“ projekto dalis „Dislokuoti“, kuriame Jungtinei Karalystei atstovauja menininkas ir dėstytojas Rogeris Palmeris, o Lietuvai – Londone gyvenanti menininkė Paulina Eglė Pukytė. Parodos proga kalbiname menininkę.

Išmintis per architektūrą

Monika Krikštopaitytė
Kazuhiro Ishii. Seiwa vietinio maisto restorano fragmentas. 2004 m.
Senuosiuose Vilniaus akademijos rūmuose, arkomis perdengtame pirmojo aukšto koridoriuje, ant sienų iškabinti plakatai. Bet tai ne architektūros studentų peržiūros – ką galima pagalvoti pirmą sekundę. Per daug jau tvarkingi ir preciziškai parengti – statinio nuotrauka, trumpas aprašymas, projekto piešinys, architekto(-ės) pristatymas. Nei per daug, nei per mažai. Iš pradžių susidaro įspūdis, kad visa tai kažkur matyta, ir tik įsigilinus išaiškėja, jog pristatytus įvairaus laikotarpio projektus jungia viena labai išmintinga idėja.

Miražai ir erdvių alogika

Monika Krikštopaitytė
Horsto Hoheiselo instaliacija „Sinagoga“. Monikos Krikštopaitytės nuotrauka
Turbūt raganos ir mistikai man paprieštaraus, bet negali prisiminti to, ko nežinojai. Bent jau aš negaliu.

Ne be pagrindo

Monika Krikštopaitytė
Marta Vosyliūtė. „Šeštasis jausmas“. 2009 m. L. Ausylos nuotrauka
Labiausiai vertingos man atrodo parodos su pagrindu. Ir kūriniai, kurie kilo iš norėjimo, reikėjimo, žinojimo, vidinio dugno ar durų, kad ir iš skaudamo šono ar labai juokingo kutenimo. Svarbu, kad ne iš oro, orumo, ne dėl kultūrinių mainų, šlovingos praeities atminimo, gero įtakingo žmogaus patarimo ar iš projekto, programos, kitokio popieriaus ar kokios nors didžios, realiai nieko nereiškiančios idėjos. Tiksliau, be pagrindo.

Dvidešimto amžiaus dailės kontekstai

Monika Krikštopaitytė
R. Urbakavičiaus nuotr.
2009-ųjų birželio 20 dieną po ilgo laukimo tarptautine M.K. Čiurlionio ir jo amžininkų kūrybos paroda „Spalvų ir garsų dialogai“ bus atvertos Nacionalinės dailės galerijos durys, taip pat bus pristatoma nauja XX a. Lietuvos dailės ekspozicija.

Užvaikymas, arba kultūrinis maratonas

Monika Krikštopaitytė
Magdalena Abakanowicz. „Burtininkas“. 2009 m. L.Ausylos nuotr.
Per ŠMC pokalbį „New York Times“ vyriausiasis meno kritikas bei skilties redaktorius Michaelis Kimmelmanas, paklaustas, kaip pasirenka, apie ką rašyti, atsakė: „Tiesiog turi nuspręsti, visko apžvelgti neįmanoma.“

Apie sportą ir kultūrą, bet ne fondus

Monika Krikštopaitytė
Benigna Kasparavičiūtė. „Pergalės nuojauta“. 2009 m.
Žiūrėdama Jūsų darbus visuomet susimąstau apie destrukciją, kaip jėgą, kurią galimą panaudoti ne tik kaip paskatą išreikšti save, pasisakymo formą, bet ir kaip žaibolaidį, kurio padedamas žiūrovas gali patirti katarsį. Tai sakydama, žinoma, labiausiai galvoju apie ciklą „Tėvynė“, kur siaučia giltinės ir zuikelius baudžia anoniminės rankos. Tai mano interpretacija, o koks Jūsų santykis su destrukcija kuriant, žiūrint į jos turinčius kūrinius?

Puslapiai: |1|2|3|4|5|



« Atgal

Kiti raktiniai žodžiai