Laima Kreivytė

„Laisvojoje tribūnoje“ išspausdinus Étienne’o Balibaro straipsnį „Europa – miręs politinis projektas“ sulaukėme ne vieno skaitytojo priekaišto, kad pasisakome prieš Europos Sąjungą ir per daug dėmesio skiriame ekonominėms problemoms. Gaila, kad prieštaraujantys autoriaus tezėms neparašė išsamesnių komentarų – „Laisvoji tribūna“ tam ir yra, kad diskutuotume apie visiems rūpimus klausimus be išankstinių tabu ir gerbdami skirtingas nuomones. Tačiau šiuo atveju svarbu aiškiai pasakyti – Étienne’o Balibaro straipsnis nėra agitacija prieš Europos Sąjungos projektą. Galbūt, kaip rašė interneto komentatorius, straipsnio pavadinimą reiktų traktuoti kaip provokaciją, kurią aiškiau išreikštų pabaigoje parašytas klaustukas: „Europa – miręs politinis projektas?“. Autorius kvestionuoja ES nusistatytų vertybių nesilaikymą, solidarumo stoką ir parodo dėl to kylančias įtampas. Ne bendros Europos idėja bloga, o tai, kad joje mažėja demokratijos ir nevykdoma kontrolė „iš apačios“. Kad konkurencija dėl kapitalo pritraukimo tampa svarbesnė už piliečių gerovę: „Dabartinė dominuojančių socialinių galių veikiama Europos Sąjunga galbūt ir sukūrė kažkiek institucinės harmonijos bei įtvirtino kai kurias esmines teises, kas nėra nereikšminga, tačiau, priešingai savo nusistatytiems tikslams, ji nesukūrė bendros nacionalinių ekonomikų evoliucijos, erdvės gerovei dalintis. Kai kurios šalys yra dominuojančios, kitos – dominuojamos. Galbūt Europos žmonės ir nėra priešiškai nusiteikę, tačiau tautų priešiškumas auga.“ Balibaro kritika pirmiausiai nukreipta į nelygybės augimą, nesantaiką kurstantį nacionalizmą ir neoliberalizmo dogmas. Svarbiausias straipsnio keliamas klausimas yra: „Koks turėtų ir galėtų būti demokratiškai paruoštas politinis atsakas į krizę europiniu mastu?“

Kodėl apie tai verta diskutuoti kultūros savaitraštyje? Todėl, kad krizė kultūrą užspeitė į kampą. Neliko jokios kitos meno vertės, tik ekonominė, kultūrą bandoma pateisinti arba išbrokuoti remiantis pelno logika ir nacionaliniais sentimentais. Nors krizė kaip tik ir parodė, kad išsvajotoji „laisvoji rinka“ nėra joks dievas, savaime išsprendžiantis visas problemas, ir toliau kultūros projektų rengimas grindžiamas „viešaisiais pirkimais“, universitetinis lavinimasis turi nešti naudą, o menininkai tarnauti verslui arba patys tapti verslininkais. Apie tai „Laisvojoje tribūnoje“ rašė Linas Eriksonas straipsnyje „Valstybinio kapitalizmo keliu“. Žinoma, egzistuoja ir pelną generuojančios kultūros modelis (paprastai tai siejama su masine pramogine kultūra), tačiau jis jokiu būdu negali būti vienintelis ir privalomas visiems. Grįžtant prie Balibaro straipsnio, verta pacituoti dar vieną interneto komentatoriaus mintį: „Mažai kas ir dabar mini, kad ES – tai ne vartojimo instinktų tenkinimo visuomenės eldorado utopija (kaip dauguma į rytus nuo Berlyno ligi šiol įsitikinę), o pasirinktasis savarankiškas Europos kelias, kuriam alternatyvos nėra.“

Mes esame europiečiai, ir todėl tai, apie ką rašo Étienne’as Balibaras, negali mūsų neliesti. Straipsnyje išsakytos mintys pratęsia 2004 m. išleistos knygos „Mes, Europos žmonės? Transnacionalinės pilietybės refleksijos“ svarstymus. Joje Balibaras rašo, kad Europai kelia pavojų milžiniška atskirtis tarp ES piliečių ir kitų – emigrantų, užsieniečių, etninių mažumų, kurie įtraukti į ekonomiką, bet išstumti iš politikos, teisių. Prancūzų marksistas teigia, kad Europa turi tapti demokratiškesnė ir svarstyti, be kitų, ir sienų klausimą, kuris išlieka „nedemokratinė demokratijos sąlyga“, antraip ji praras sugebėjimą spręsti socialinius konfliktus. Kraštutinių dešiniųjų atėjimas į politiką, romų išvarymas iš Prancūzijos, sustiprėjęs nerimas dėl kultūrinio ir religinio identiteto rodo, kad problemų ignoravimas jų nepanaikina, o tik silpnina Europos projektą. Tas pats galioja ir svarstant apie nūdienę Lietuvos situaciją – užsidarymas savame kiaute ir nuolankus diržų veržimasis tik įtvirtina stambiojo kapitalo viešpatavimą bei tolesnį kultūros skurdinimą.

Iliustracijos: Dan Perjovshi (Rumunija). Iš ciklo „Krizė“. Piešiniai ant sienos parodoje „Ant prekystalio“ Muczarnok muziejuje, Budapešte. 2010