Įvykiai: Skaityti visus Rašyti

Kas slepiasi už baltos užuolaidos?

2011-01-28
Share |

Sausio 25 d. Šiuolaikinio meno centro skaitykloje įvyko Dariaus Mikšio Venecijos bienalės projekto „Už baltos užuolaidos“ pristatymas. Tai projektas, kuriame kviečiami dalyvauti Kultūros ministerijos stipendininkai (1992–2010). Jie patys turi pasiūlyti geriausią to laikotarpio savo kūrinį ir pristatyti jį paruoštą eksponavimui. Darbai bus nufotografuoti katalogui ir išvežti į Lietuvos paviljoną Venecijos bienalėje, kur bus sudėti į galerijos stelažus primenančias lentynas už baltos uždangos. Priešais ją esančioje tuščioje patalpoje lankytojus pasitiks menininkas su komanda ir siūlys žiūrovams pavartyti katalogą. Iš už užuolaidos bus ištrauktas tas kūrinys, kurį kataloge išsirinks į paviljoną atėjęs lankytojas. Tokie burtai.

Šis projektas kaip reta sujudino menininkų bendruomenę. Atsirado reali galimybė parodyti savo darbą Venecijos bienalėje – ar bent jau nuvežti jį ten. Net jei niekas jo neišsirinktų kataloge, galima juk pačiam nuvažiuoti ir pasižiūrėti – užsidėti simbolinį pliusą. Tačiau kol kas iš 323 stipendininkų atsiliepė 94, iš jų – 5 jaunieji, iš jų – 2 tarpdisciplininio meno atstovai (skaičiavau remdamasi ŠMC tinklalapyje pateiktais sąrašais). Su kokiomis abejonėmis susiduria menininkai ir apie šį projektą mąstantys kritikai?

Skaitant projekto aprašymą nustebino ne užmojis „surinkti ir parodyti simbolinę šiuolaikinės valstybės kuruojamą parodą, ją paverčiant tikra paroda, realia kolekcija, nacionaliniu archyvu“, bet tai, kad į menamą archyvą nepateks nė vienas „taikomojo meno“ atstovo darbas. Būsima kolekcija apibrėžiama kaip „vaizduojamojo meno“, motyvuojant tuo, kad Venecijos bienalė yra vaizduojamojo meno paroda. Dešimt metų lankausi Venecijos bienalėje ir tik dabar išgirdau, kad tai vaizduojamojo, o ne šiuolaikinio meno paroda. Šiuolaikinis menas naudojasi visomis medijomis. Už medžiagą daug svarbesnė idėja – kitaip tarptautinėse parodose nematytume 1999 m. Venecijos bienalėje apdovanotų Ghados Amer siuvinėjimų arba Francesco Vezzoli siuvinėjimo performanso su Verushka 2001 m. Venecijos bienalėje (2009 m. menininkas eksponavo konstruktyvistinius siuvinėjimus pagal Rodčenką su Lady Gaga atvaizdu Los Andželo modernaus meno muziejuje).

Deja, tai ne tik šio projekto, bet ir visos Lietuvos dailės įsisenėjusi problema. Jei jau tau (ne)pasisekė baigti tekstilės ar keramikos mokslus (dažnai čia galima pridurti ir grafiką), tai visą gyvenimą ir būsi „taikomasis“, net jei darysi nepritaikomus ir konceptualius darbus. Šitą diskriminacinę šiuolaikinio Lietuvos meno tendenciją norisi įvardyti kaip tam tikrą arachnofobiją – šiuo atveju ne voragyvių, o siūlų ir bet kokių rankdarbių baimę. Rokas Dovydėnas, Eglė Bogdanienė, Lina Jonikė ir nemažai kitų yra sukūrę įsimintinų kūrinių, kurie galėtų būti bet kokioje rimtoje šiuolaikinį Lietuvos meną reprezentuojančioje kolekcijoje. Manau, arachnofobija pakišo koją ir įdomiam Ingos Likšaitės projektui, kuris taip pat dalyvavo Lietuvos pristatymo Venecijos bienalėje konkurse.

Grįžtant prie Mikšio projekto, ši dirbtinė vaizduojamojo ir taikomojo meno atskirtis ydinga ne tik platesniame, bet ir paties projekto kontekste. Juk net Kultūros ministerija neskirsto dailės stipendijų į atskiras vaizduojamojo ir taikomojo meno sritis. Yra atskiros dailės, fotografijos ir tarpdisciplininio meno stipendijos. Prie stipendininko pavadės parašyta „tapytoja“ arba „keramikas“ nurodo tik vertintojų pastangas neprivilegijuoti vienos srities – bet galutinį reitingą vis tiek lemia menininko projektas ir kūrybinis potencialas. Mikšio projekto atveju užrašas „tekstilininkė“ ar „keramikė“ tapo svarbiausiu menininko identiteto apibrėžimu ir atmetimo priežastimi.

Šis atmetimo judesys yra svarbiausias (ir kol kas vienintelis) kuratorinis Mikšio gestas. Pasirinkta savikuravimo strategija – menininkai patys atrenka, jų nuomone, geriausius stipendijos gavimo laikotarpio darbus. Čia kyla klausimas, kokios šiame projekte kuratoriaus funkcijos ir kas jas atlieka? Mikšys, Lietuvos paviljono kuratorės, menininkai ar, kaip rašoma pristatyme, valstybė? Pastarosios „kuratoriaus“ vaidmuo nubraukiamas „taikomųjų“ atmetimo gestu ir nesutikusių dalyvauti stipendininkų darbų nebuvimu – nes tai nebeatspindi „valstybės kuruojamo meno proceso“. Mikšio ir kuratorių vaidmuo šiuo metu apsiriboja bendravimo estetika – laiškų rašymu ir komunikavimu su menininkais.

Atrodytų, pagrindiniu kuratoriumi tampa dalyvauti nusprendęs menininkas. Taip – iki tol, kol pristato darbą. Po to juo turėtų tapti kiekvienas į paviljoną užsukęs žiūrovas. Bet ar tikrai jis tampa kuratoriumi, ar tik gatavo produkto vartotoju, pasirinkdamas patikusį daiktą iš „prekių katalogo“? Ar kiekvienas, atėjęs į restoraną ir išsirinkęs patiekalą iš meniu, yra šefas? Vartotojišką Mikšio projekto pobūdį per pristatymą kritikavo ir Redas Diržys. Tai nėra nei kuratorinis, nei mokslinis, nei meninis tyrimas. Ir neprivalo būti. Tada kam tos nuorodos į pirmąją lietuvių parodą, nacionalinės kultūros pagrindus, valstybės vaidmenį? Kol kas surinkta kolekcija reprezentuoja tik dalyvauti sutikusių menininkų norą parodyti darbą Venecijos bienalėje ir tai, kad dauguma jų nesitiki ten patekti per konkursą.

Projekto aprašyme yra skyrelis „Kodėl Dariaus Mikšio projektas?“. Iš tiesų, kodėl? Jeigu iki šiol nesidomėjote šio menininko kūrybine biografija, pats laikas tai padaryti. „Manifestos“ tinklalapyje rašoma, kad „Mikšio embleminis projektas – menininkų tėvų susirinkimas, sukuriantis absurdišką susitikimų situaciją“ (šis projektas rodytas Sidnėjaus bienalėje, „Performoje“ ir ŠMC, – L.K.). Dar parašyta, kad kartais menininkas kuria kitų parodoje dalyvaujančių menininkų darbų kopijas. O taip menininkas pristatomas tarptautinių dirbtuvių jauniems meno profesionalams „Three uses of the knife“ tinklalapyje: Darius Mikšys (g. 1969) – Vilniuje gyvenantis ir dirbantis idėjų menininkas, neretai pristatomas tiesiog „konceptų dizaineriu“. Jis dalyvavo daugybėje projektų, tarp kurių 16-oji Sidnėjaus bienalė, 9-oji Liono bienalė, 9-oji Performos bienalė bei 8-oji Manifestos paroda“. Svarbiausia menininko biografijoje – ne projektai, o reikšmingos tarptautinės parodos, į kurias jį delegavo tas pats kuratorius – Raimundas Malašauskas (Liono, Sidnėjaus bienalės ir performansų bienalė „Performa“ Niujorke).

Na ir kas čia tokio, kad geras kuratorius kuruoja savo gerą draugą – gal toks kuratoriaus pasirinkimas kaip tik ir parodo menininko gerumą? O kiti menininkai ir kritikai, nepatenkinti „išpersto debesėlio“ efektu, yra paprasčiausi pavyduoliai?

Labai lengva apsidalinti etiketėmis – tada nereikia nei argumentų, nei analizės – nes kiekvienas turi teisę į savo nuomonę. Problema – ne asmenybės ir jų sėkmingai arba ne „stumiamos“ karjeros, o tai, kad pažadas, kaip kūrinys, įkvepia tik pirmą kartą (kai kuriuos įkvepia ir 3 kartus). Sveikintinas Mikšio noras tobulėti ir siekti malonumo, deklaruotas kaip kūrybos credo pokalbyje su Malašausku. Bet tokios individualistinės deklaracijos prasilenkia su jo naudojamomis meninės veiklos strategijomis, pagrįstomis santykių estetika (relational aesthetics). Claire Bishop kritikavo santykių estetiką dėl jos nesugebėjimo reaguoti į kiekvienoje situacijoje egzistuojančius konfliktus ir dėl fiktyvaus „bendruomenių“ kūrimo: žmonės, atėję į galeriją pavalgyti Rirkrito Tiravanijos pagaminto maisto, netampa bendruomene – jie tėra elitinė galerijas lankančių žmonių grupelė. Kas būtų, jei į tas „išrinktųjų puotas“ ateitų „bjaurūs, purvini, pikti“ benamiai?

Mikšio projektams irgi būdingas neproblemiškas požiūris į besiformuojančius santykius su auditorija. Tai galima pateisinti labai paprastai – Mikšys ir nebando burti bendruomenių. Kitų padedamas jis tiesiog atlieka savo performansus, kaupia simbolinį kapitalą ir pateikia savo sukauptą patirtį kaip reikšmingą indėlį į meno lauką. Pats „nieko nedarydamas“ jis daro labai daug – tai daugiausiai pasiekęs įtikinėjimo menininkas per visą nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį. Jis įtikina ŠMC savo projekto aktualumu, šios institucijos vadybinis pajėgumas įtikina Kultūros ministerijos ekspertus, tada Mikšys įtikina menininkus duoti kūrinius, kad jie Venecijoje būtų paslėpti už baltos užuolaidos. Didžiąją laiko dalį darbai būtų nematomi. Galima galvoti priešingai – žiūrovui pasirinkus vieną kūrinį, jam bus suteikiamas išskirtinis dėmesys. Tačiau jis atsidurs tuščio balto kubo kontekste. Ne darbų žiūrėjimas, o nešiojimas, ne kūrinys ar autorius, bet pats uždangos atidengimo performansas yra svarbiausias: „Šis kūrinių rodymo procesas yra vertinamas kaip performansas. Performansą atliekantis asmuo arba ekspozicijos kuratorius turi būti gerai susipažinęs su kolekcijos turiniu. Jis ir būtų tas idealus žiūrovas, kuris virtualiai „mato“ visą kolekcijos vaizdą“ (iš projekto aprašymo). Taigi idealus žiūrovas, kaip ir idealus kriketo žaidėjas ar gyvenimo trukmės ilgintojas, yra pats Darius Mikšys.

Turbūt dėl neeilinių įtikinėjimo galių jis ir buvo pasirinktas kaip geriausias kandidatas atlikti Kultūros ministerijos išorinį veiklos auditą – “praskleisti baltą užuolaidą”. Kadangi tyrimas nevykdomas, tai rezultatas iš anksto nuspėjamas ir, žinoma, teigiamas. Pasirinktas revizorius – ne valdininkų siaubas, o malonus reklamos agentas, žadantis simbolinius aukso kalnus už jūrų marių (bet tik po to, kai valstybė, ir jūs, mieli menininkai, padarysite savo įnašą).

 

Laima Kreivytė

***

Lietuvos paviljono 54-oje Venecijos bienalėje pristatymas ŠMC pasirodė pakankamai ironiškas bent vienu požiūriu. Nenuostabu, kad šis požiūris greičiausiai nedomins menininkų – tiek tų, kurie nuoširdžiai siekia tapti garsaus pasaulinio renginio „dalyviais“, tiek ir tų, kurie atsisako būti „įrankiais“ ŠMC kuratorių „žaidimuose“. Vis dėlto šis klausimas yra svarbus galvojant apie projektą platesniame valstybės kultūros politikos kontekste. Kyla klausimas, kodėl per visą nepriklausomybės laikotarpį valstybė taip ir nesugebėjo/nenorėjo atlikti nepriklausomų tyrimų apie valstybės stipendijų rezultatus (aiškinimai apie „lėšų stygių“ manęs, švelniai tariant, čia visiškai neįtikintų). Pavyzdžiui, Kultūros rėmimo fondas (ir analogiškos struktūros) jau ne pirmą dešimtmetį skirsto pinigus pagal tam tikrus kriterijus, į kuriuos fondo ekspertai atsižvelgia (arba nelabai), tačiau rezultatai nėra vertinami. Paramos gavėjams įgyvendinus projektą, užtenka pateikti formalius „įrodymus“ ir išlaidų ataskaitas, kurias analizuoja nebent ministerijos buhalteriai. Nėra svertų, kurie leistų įvertinti stipendijų reikšmę – nei pagal nustatytus ir „šiek tiek“ kintančius oficialiuosius kriterijus, nei kaip nors kitaip. Taigi nėra ir galimybių suprasti valstybės kultūros tendencijas, numatyti kryptis, vienus finansavimo būdus lyginti su kitais, pavyzdžiui, nevalstybine parama ir t.t. Neturėdami beveik jokios patikimesnės informacijos ar elementarias finansines apskaitas pranokstančių duomenų, pasikliaudami nebent „intuityviomis“ įžvalgomis, šalies kultūros politikos strategai toliau formuoja ir minėtus prioritetus, ir naujas politines misijas. Tai leidžia pamąstyti apie postmodernią simuliakrinę politiką, bet vargu ar galima kalbėti apie atsakingą kultūros lauko administravimą. Mikšio projekto pristatymas visuomenei kaip „tyrimas“ šiuo atveju taip pat rizikuoja tapti simuliuojamos politikos apraiška. Teiginiai, kad „valstybė arba visuomenė atrenka menininkus simbolinei parodai“, „valstybė veikia kaip kuratorė“, taip pat tikėjimas, jog menininko surinkta „meno kūrinių kolekcija leistų pažvelgti į Lietuvos dailę kaip į Lietuvos visuomenės suplanuotą reiškinį, jo procesą ir jo rezultatą“, gali būti puikus antropologinis „menininko-tyrėjo“ pastangų pavyzdys. Vis dėlto neegzistuojant racionaliai atsiskaitymo už valstybės stipendijas sistemai, tokie tyrimų procesai gali ir savotiškai klaidinti, t.y. pratęsti įvairių diskusijų dalyvių klaidžiojimą savo pačių susikurtų fantomų ir stereotipų erdvėje.

 

Skaidra Trilupaitytė

 

Iliustracijos: Dariaus Mikšio projekto eskizas.

Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje projekto pristatymas ŠMC skaitykloje.

Darius Mikšys ir Ūla Tornau prie baltos užuolaidos.


Komentarai

Nebemokate, 2011-06-26 06:13

Jūs nebemokate rašyti trumpai, o tai būsimos žurnalistikos pagrindas.

Grytė, 2011-06-01 10:57

Dariau, dar kartą labai ačiū, kad nuvežei mano paveikslus i Veneciją. Bet dabar, dar labai norėčiau paprašyti, kad pakalbėtum su šmc direktorium dėl mano personalinės parodos Vilniuje, šmc rūmuose. Juk tu taip gerai moki prodiusuoti tokius reikaliukus- dėkoju tau, Dariau, iš anksto!

hudoznik, 2011-06-01 10:52

ogi, ogi paziurekim koks kopustas ten gi pupso..? nagi, taigis garbanotas lietuviskasis modernizmas tyliai sau bujoja po margintu tautines dailes undaroku! stai ir stebuklas- komisaras Kui&co 20 metu visaip niekino ir raukesi nuo to kopusto, jau ir i 21a. dailes apzvalga nebeitrauke, kaip nurasyto, netinkamo produkto… o stai europieciai, prasom, vaisinkites i sveikata senu jovalu!?tai iseina nebe labai juokingas vaizdelis matosi- ir kas cia galu galiausia ka kvailina: valstybinis prodiuseris Mixiu$- Valstybe; Valstybe- menininkus; ar komisaras Kui&co kvailina pats save?na, vis delto, painiava nemaza bus, jeigu dabar Grytei SMC neleis personalines parodos surengti-nes jeigu veze i Venecija-kaipgi tures moralines teises atsakyti Vilniuje lietuviskai publikai pristatyti bienales dalyve?

rasa , 2011-05-29 15:35

geras straipsnis, projektas deje labai neidomus. kam bus idomu ziureti tuos darbus ? sau patiems nebent

sociologist, 2011-05-08 19:06

lietuva bus daugiausiai venecijos bienaleje dalyvavusiu dailininku proporcingai gyventoju skaiciui pasaulyje turinti valstybe.(nesvarbu kad fake)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0