Įvykiai: Skaityti visus Rašyti

Homo economicus. Žmogus iš strategijos „Lietuva 2030“

2011-02-18
Share |

Linas Eriksonas

 

Praėjusį penktadienį viename Vilniaus viešbutyje susirinkusiam keliasdešimties ekspertų (atrinktų nematomos pažinčių rankos) ratui premjero politinis patikėtinis, atstovaujantis jaunajai kartai, nedrąsiai žvelgdamas pro sunkių juodų akinių rėmų kraštelius, pristatė naują ateities viziją - „Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“.

Dokumentą kol kas dvejota viešinti, nuogąstaujant, kad jame ministrų ir aukštų valdžios pareigūnų pritarimu valdžios raštvedžių paskubomis surašytos mintys apie netolimą ateitį, patekusios į viešąją erdvę, gali sukelti nereikalingą erzelį rinkimų kampanijos įkarštyje ir taip išsklaidyti šviesios ateities viziją. Juk dėl ateities pageidautina susitarti susiėmus už rankų valdžios koridoriuose ir iš anksto...

Šio glausto (tik 18 puslapių), nepasirašyto (iš bylos sužinome tik ją sukūrusio vartotojo vardą „mundis“) dokumento, cirkuliuojančio el. paštu jau nuo gruodžio mėn., pagrindinis leitmotyvas - žmogus. „Žmogus ne vien šiandiena gyvas“, - tarsi literatūros klasiko žodžiais į mus prabyla „Lietuva 2030“. „Strategijos centre yra žmogus“, tad „mūsų gyvenimo kokybę ir darbų sėkmę lems kūrybingi, atsakingi ir atviri žmonės“, - rašoma/matoma vizijoje. „Strategija pastatė į vidurį Žmogų“, - primygtinai pabrėžia viziją pristatantis Vyriausybės žmogus.

Bet kas gi jis, tas Vyriausybės ir ekspertų įsivaizduojamas Žmogus iš 2030-ųjų, kuriam skiriamas toks išskirtinis valdžios žmonių dėmesys (jo neužgožia net priešrinkiminės godos) ir kuriam premjeras kartu su Valstybės pažangos tarybos narių svita (joje - ES struktūrines lėšas administruojančių ministerijų galvos ir neetatinių ekspertų akys bei rankos: nuo ministro iki nekilnojamojo turto magnato, nuo politologo iki teatro režisieriaus) skiria savo laiką ir mintis apie mūsų visuomenės ateitį. Taigi, kas tas Žmogus?

„Žmogaus vertybių sistemos susiformavimą lemia daugelis veiksnių, - akademiniu tonu prasideda vizija, - pagrinde vertybės formuojasi ir gali atsiskleisti santykyje su aplinka.“ Todėl, peršama išvada, „atviras, kūrybingas ir atsakingas“ Žmogus Lietuvos vizijoje atsiras iki 2030 m., sukūrus aplinkas, „formuojančias ir sudarančias galimybes skleistis pažangai svarbioms žmogaus vertybinėms nuostatoms“. „Tik kūrybingumą ugdančioje erdvėje užaugęs ir gyvenantis atsakingas ir iniciatyvus žmogus gebės kurti ir būti Lietuvos sąmoningos visuomenės dalimi“, - konstatuojama dokumente.

Apibendrinkim viziją: iki 2030 m. sukursime aplinkas, tos aplinkos-erdvės „ugdys kūrybingumą“, jose gyvens Žmogus, kuris bus „sąmoningos visuomenės dalimi“. Kas atsitiks su tais žmonėmis, kurie nebus sąmoningos visuomenės dalimi, galime tik paspėlioti - ar jie vis dar bus visuomenės dalimi? Bent jau vizijos dalimi tikriausiai ne. Vizijoje įsivaizduojamas tik Superžmogus - vertas visuotinio valdžios ir visuomenės pasigėrėjimo - panašų andai apdainavo Eduardas Mieželaitis: „Stoviu gražus, tvirtas, aukštas, petingas - / tiltas nuo žemės iki pačios saulės - / stoviu pačiame žemės viduryje, skleisdamas saulėtus šypsenos spindulius / į visas keturias žemės puses“ (poema „Žmogus“, 1962 m.). Bet pereikime prie ateities, kurioje atsiras Žmogus.

Vizijoje kuriamos trys aplinkos, schemoje pavaizduotos trimis persidengiančiais koncentriškais ratais, kurių sankirtos viduryje - „atviras, kūrybingas, atsakingas žmogus“. Tai - sėkmės visuomenė, sėkmės ekonomika ir sėkmės valdžia. Sėkmės visuomene vadinama „sąmoninga visuomenė“, kuri remsis „darnia šeima“ (kuo ir kaip bus nustatomas darnos lygis šeimose ir ar jis apims, pvz., vieno tėvo ar motinos šeimas, apdairiai nutylima, - akivaizdu, pagrindiniais kandidatais į Žmones bus tos šeimos, kurių darnumą šiandien apibrėžia Bažnyčios tėvų mokymas). Be to, darni šeima taip pat (anot vizijos autorių) turės tapti ne tik kūrybingumą ir pilietiškumą puoselėjančia aplinka, kurią padės kurti Vyriausybė, bet ir sėkmės ekonomikos varikliu. „Lietuva 2030“: „Šeimos verslas yra išplėtotas kaip valstybės socialinio ekonominio potencialo garantas“ (vizijos autoriai taip panirę į ateitį, kad apie tai, ką įsivaizduoja įvyksiant, rašo jau esamuoju laiku).

Vizijoje Žmogus - racionalus individas par excellence. Jis ar ji ne tik sieks darnos (kad ir kokia ji būtų) šeimos rate vertybiniu pagrindu (apie vertybes apdairiai neužsimena, o kontroversiški atskirų valdančiųjų partijų pastarojo meto pareiškimai šeimos, lyties, tolerancijos klausimais paslėpti tarp eilučių), bet ir sieks visokeriopos ekonominės naudos sau, savo šeimai ir šalies ekonomikai. Taigi jei iki 2030 m. tapsiu Žmogumi („kūrybingu, atviru ir atsakingu“), tai reikš, kad ne tik puoselėsiu šeimos tradicijas (ridensiu margučius ar nepaklusnų sūnų statysiu į kampą), bet ir, pavyzdžiui, įdarbinsiu mamą šeimos versle. Būdama mama iš darnios šeimos ji juk neatsisakys padėti mylinčiam sūnui ar dukrai sumažinti verslo išlaidas ir/ar atvirkščiai...

Tam, kad Žmogus neužsidarytų tik savo šeimos rate ir kurtų vertę šaliai, vizijoje kuriama platesnė aplinka - sėkmės ekonomika, kurioje Žmogus turės atlikti dar vieną misiją: gyventi vardan verslo ir valdžios sėkmės. Nėra net minties, kad Žmogus gali nenorėti užsiimti verslu. Visi Žmonės bus vienokie ar kitokie verslininkai (nuo šeimos iki globalios tiekimo grandinės), prekiaujantys tarpusavyje ir kuriantys „sumanią ekonomiką“. Todėl Žmogui skiriama strateginė užduotis: „formuoti viešą nuomonę akcentuojant verslumo svarbą ir verslo vietą visuomenėje, atsisakyti antiverslinės retorikos, išryškinti gerus pavydžius bei mažinti baimės suklysti įtaką verslumui“. Tam turės būti sukurtos sąlygos „lanksčiam darbo santykių reguliavimui, atitinkančiam besikeičiančius darbo santykius“. Žmonės, išaugę iš „darnių šeimų“, sėkmės ekonomikoje savo darbo santykius su darbuotojais (kaip įsivaizduojama) grįs socialinės atsakomybės ir bendruomeniškumo pagrindu, todėl šioje vizijoje konfliktų ir išnaudojimo darbe nebeliks. Iš kiekvieno pagal poreikį, kiekvienam pagal...

Tam, kad Žmogus nenukryptų nuo sėkmės visuomenės ir sėkmės ekonomikos kūrimo tikslų, ir tam, kad tos aplinkos, kurios nulems jo ar jos vertybines nuostatas, tinkamai susiformuotų, turės, be abejo, veikti sėkmės valdžia, kuri tas aplinkas ir suformuos per... paslaugas. Valdžia taps viešųjų paslaugų teikėja (aprašoma kaip Deus ex machina - iš padebesių išnyranti valdžios mašina), kurios teikiamų paslaugų apimtis reguliuos pati „rinka“ - egzistuojantys visuomenės poreikiai. „Viešųjų paslaugų teikimo apimtis atitinka egzistuojančius visuomenės poreikius, todėl jų teikimo tikslai yra tinkamai pagrįsti ir proporcingi poreikiui. Atitinkamai ir valdžios veiklos apimtys yra proporcingos keliamiems tikslams“, - perkelia mus į ateitį „Lietuva 2030“. Nėra aišku, kaip atsiras naujos paslaugos, jeigu jos bus neproporcingos poreikiui ir kas tas proporcijas nustatys, pavyzdžiui, kaip bus nustatomos žmonių su negalia poreikių, proporcijos. Ar paslaugos bus skirtos tik Žmogui iš didžiosios raidės? Tik tam, kuris bus „sąmoningos visuomenės“ narys ir galės už jas sumokėti?

Tam, kad Žmogus jaustųsi oriai 2030-ųjų Lietuvoje (žmonių orumo pojūčio užtikrinimas akcentuojamas kaip vienas iš sėkmės valdžios uždavinių), „sprendimai įvairiuose valdymo lygiuose bus grindžiami įrodymais ir užtikrinamas jų įgyvendinimas mažiausiomis sąnaudomis“. Vienas iš pagrindinių vizijos įgyvendinimo rodiklių, kuris ateities Žmogui suteiks šiandienos Lietuvoje deficitinį orumo jausmą, bus Laimės rodiklis. Pamatuota laimė taps pagrindiniu varomuoju visuomenės varikliu. „Jei susitarsime dėl pažangos krypčių, nebebandysime laimės svetur, norėsime gyventi ir dirbti Lietuvoje, nes čia turėsime visas sąlygas būti laimingi“, - optimistine gaida užbaigia „Lietuva 2030“.

Apie laimės rodiklį Andrius Kubilius prabilo dar prieškriziniais 2008-aisiais, ieškodamas atsakymo į klausimą: „Kada ir Lietuvoje mes gerai gyvensime?“. Savo tinklaraštyje 2008 03 06 pasidalijęs mintimis apie laimę, kaip pagrindinį visuomenės ekonomikos gerovės rodiklį, būsimasis premjeras išsamiai citavo Britanijos konservatorių lyderį Davidą Cameroną, kuris dar 2007 m. pareiškė: „Esu įsitikinęs, kad svarbiausias šių dienų politikos iššūkis yra stiprinti mūsų visuomenės bendros gerovės pojūtį“. Peržvelgęs Roterdamo Erazmo universiteto prof. Ruuto Veenhoveno sudarytą Pasaulio laimės duomenų bazę (World Database of Happiness), kuri remiasi atskirų viešosios nuomonės apklausų 1990-2006 m. rezultatais, Kubilius sunerimo: Lietuva - o varge! - atsidūrė šalia Rusijos, užėmusi 83 vietą pasaulyje pagal laimę. „Taigi, - konstatavo Kubilius, - nors Lietuva yra ES narė, pagal žmonių savijautą esame visiškai nenutolę nuo Rusijos.“ Kaip susigrąžinti laimės pojūtį?

Yra keli būdai, kaip sociologai bando nustatyti visuomenės laimės pojūčio vidurkį. Pirmas būdas, kuris taip paveikė Kubilių, tai apibendrinti viešosios nuomonės apklausų rezultatai. Į klausimą, kaip jūs jaučiatės (ar jaučiatės laimingi), dešimties balų sistemoje Kosta Rikos gyventojai save įvertino 8,5 balo ir tapo viena iš laimingiausių šalių, danai (kurių rezultatais pasirėmęs premjeras darė prielaidą, kad Danijoje vykdomos viešojo sektoriaus reformos yra sąlyga laimei) - 8,2 balo, tuo tarpu Lietuva - tik 5,5. Bet ar iš tiesų gyvename nelaimingoje šalyje, premjere? Pabandyk paskaičiuoti kitaip. Kitas būdas apskaičiuoti laimės pojūtį - nustatyti „laimingo gyvenimo metų“ (Happy Life Years) trukmę. Šis rodiklis yra išvestinis iš pirmojo - apima pasitenkinimo gyvenimu įvertinimą ir gyvenimo trukmės demografinį rodiklį. Bet net ir naudojant šį pagerintą rodiklį Kosta Rika vėl tampa didžiausios laimės šalimi („laimingais, gyvenančiais be rūpesčio labai dažnai būna ir šiltojo pusiaujo gyventojai, kur galima tiesiog gulėti po banano medžiu, kol prinokęs bananas įkris į po medžiu miegančio čiabuvio pravertą burną“, - A. Kubilius). Palyginimui, Lietuvoje „laimingas gyvenimas“ trunka vidutiniškai 40 metų, Rusijoje (čia premjeras galėtų lengviau atsikvėpti) trumpiau - 36,1 metus, o Danijoje - net perpus ilgiau - net 65 metus. Galbūt išties mums trūksta daniškos laimės? Perskaičiuokim paskutinįkart. Trečias būdas pamatuoti laimę - Laimingos planetos indeksas (Happy Planet Index - HPI), kurį sukūrė britų „think-tank“ Naujosios ekonomikos fondas (New Economics Foundation, NEF). Į šį rodiklį, be pasitenkinimo gyvenimu ir gyvenimo trukmės kintamųjų, įtrauktas dar ekologinis rodiklis, kurį sukūrė Global Footprint Network, - jis rodo ekologinį produktyvumo lygį. Pagal HPI rodiklį (kaip rodo 2009 m. gegužės mėn. NEF ataskaitos „The Happy Planet Index 2.0“ duomenys), Kosta Rika vis tiek pirmauja, o Lietuva užima 86 vietą, bet (pagaliau!) Danija pralenkta - jai tenka tik 105 vieta, o nuo Rusijos (108 vieta) atsiplėšėme dar toliau.

Atrodo, kad kuo labiau stengiamės suvokti visuomenės laimės priežastis, tuo mažiau suprantame, kas nulemia individualų laimės pojūtį, kuriuo taip susirūpino valdžia. Ne tik Vyriausybė, bet ir visos (valdančios ir opozicinės) partijos savivaldybių rinkimų programose trimituoja savo rūpestį abstrakčiu, nuasmenintu žmogumi. Kas jis ar ji? Retorinė figūra ar tik blankus įsivaizdavimas, kaip turėtų atrodyti standartizuotas Lietuvos ekonominės ir politinės sistemos produktas - Žmogus - po 20 metų? Beveik visos partijos eina į rinkimus deklaruodamos siekį ugdyti žmogų ir lavinti jo kūną - plėsti kultūrą ir „kūno kultūrą“. Viena (nesunku atspėti kuri) partija skelbiasi susirūpinusi mūsų fizine būkle ir laisvalaikio praleidimo būdu, todėl moralizuojančiai sako nemananti, „kad kompiuteris, radijas, internetas, automobilis, televizorius, mobilusis telefonas ir t.t. gali pilnavertiškai pakeisti realųjį gyvenimą ir tapti vieninteliu žmonių poilsio ir pramogų šaltiniu“. Vietoj to siūloma mankšta ir fiziniai pratimai ore (su dviračiu).

„Žmogaus“ atsiradimas politinio elito diskurse - neatsitiktinis. Tokia žmogaus samprata remiasi prielaida, kad žmogus yra racionalus, didžiausios naudos sau bet kuriuo gyvenimo etapu ieškantis ir pagal tai savo elgseną kitų atžvilgiu visuomenėje modeliuojantis padaras - ekonominėje literatūroje dažnai vadinamas tiesiog Homo economicus vardu. Šia prielaida remiasi ir visa neoklasikinė ekonomika (nuo Adamo Smitho ir Davido Ricardo iki šių dienų neoliberalų), kurios autoriai teigia, kad nematoma rinkos ranka yra išdava daugelio fizinių ir verslo subjektų tarpusavio naudos ir interesų balansavimo. Thorstenas Veblenas, Johnas Maynardas Keynesas ir kiti neoklasikinės ekonomikos kritikai teigia priešingai - kad ekonominius veiksmus lemia nežinomybė, rizika ir ribotas racionalumas, o ne pasikliovimas racionaliu žmogumi kaip automatizuota, savanaudiška interesų balansavimo mašina, nes niekada nėra žinomos visos sąlygos bei aplinkybės ir bet koks ekonominis veiksmas yra rizikingas.

Per paskutinius 10 metų atsirado nauja tarpdisciplinė mokslo sritis neuroekonomika (apimanti ekonomikos ir psichologijos mokslą), kuri teigia dar daugiau - ekonominiai veiksmai yra iracionalūs („Ekonomika ir psichologija: daug žadantis tarpdisciplininis laukas“, „Economics and Psychology: A Promising New Cross-Disciplinary Field“, MIT, 2007), o priežastiniai ryšiai tarp sąlygų, kuriuose vystosi individas, ir laimės pojūčio nėra tokie apibrėžti ir aiškūs, kaip juos bando įsivaizduoti „Lietuva 2030“ autoriai. Mokslininkai nustatė, kad egzistuoja abipusis ryšys tarp gerovės ir laimės pojūčio; pavyzdžiui, viena vertus, didelės pajamos suteikia individui didesnį subjektyvų gerovės pojūtį, tačiau kita vertus, tiems žmonėms, kurie yra labiau patenkinti gyvenimu, geriau sekasi savo socialinėse aplinkose ir todėl jie gauna didesnes pajamas. Kitas pavyzdys: bedarbiai yra, akivaizdu, nelaimingesni nei dirbantieji, tačiau žmonės, kurie yra linkę į negatyvų savęs ir aplinkos vertinimą, dėl to turi mažesnes galimybes gauti darbą. Tai rodo, teigia mokslininkai, kad praktiškai neįmanoma nustatyti tvirtų priežastinių ryšių tarp aplinkos ir laimės pojūčio ir pasitenkinimo gyvenimu.

Be to, psichologai nustatė tris esminius laimės pojūčio veiksnius: pirma, asmens laimės suvokimą neigiamai veikia kitų žmonių pajamos (taigi visi vienodai laimingi būti negali - gali būti tik socialiai lygesnė ir teisingesnė visuomenė, tačiau apie tokią ateities vizijoje nekalbama), antra, žmogaus laimės suvokimas greitai adaptuojasi prie aukštesnio lygio pajamų (kaip sakoma, „prie gero greitai priprantama“, todėl bet koks bandymas išlaikyti visuotinį laimės pojūtį būtų įmanomas nebent tik pučiant ekonomikos burbulą finansinėmis spekuliacijomis, įtraukiant gyventojus į vartojimo bumą arba maitinant juos nuolatinėmis gyventojų dotacijomis, kaip tai vyksta autoritarinėse Persijos įlankos šalyse), trečia, žmonių pomėgiai, polinkiai (kurių pagrindu vertiname vieną ir kitą savo gyvenimo aspektą kaip teikiantį laimės pojūtį) yra nulemti socialiai ir kultūriškai (todėl laimės pojūčio stiprinimas įmanomas tik performatavus žmonių smegenis arba panaudojus euforiją keliančias medžiagas - atrodo, abu variantai Vyriausybei irgi atkrenta).

2006 m. Richardas Davidsonas iš Viskonsino-Medisono universiteto eksperimentiniais tyrimais nustatė, kad atsakymai į klausimus, ar jaučiatės laimingi, suformuluojami priešakinės smegenų žievės dalyje - migdolinėse liaukose ir skilvelinėje prieškaktinėje žievėje (kiti mokslininkai šioje srityje teigia suradę libido šaltinį). Dalai Lamos vertėjas Tibeto vienuolis Matthieu Ricardas, knygos „Laimė: svarbiausio gyvenimo gebėjimo vystymo vadovas“ („Happiness: A Guide to Developing Life's Most Important Skills“) autorius, sutikęs dalyvauti laimės tyrimo eksperimente (smegenų veikla buvo matuojama vienuoliui išgyvenant, jo teigimu, didžiausios laimės akimirkas - panirus į gilias meditacijas), tapo pačiu laimingiausiu žmogumi pasaulyje - bent jau tol, kol nėra gauti geresni kitų, laimingesnių žmonių, smegenų veiklos rezultatai. 2010 10 25 savo tinklaraštyje (www.matthieuricard.org) jis rašė: „Mes negalime tikėtis, kad gyvenimo kokybė bus tik ekonomikos augimo šalutinis produktas, kadangi kriterijai abiem yra skirtingi“ ir pacitavo Londono ekonomikos mokyklos prof. Richardą Layardą, knygos „Laimė: naujo mokslo pamokos“ („Happyness: Lessons from a New Science“) autorių: „Mes turime daugiau maisto, daugiau rūbų, daugiau automobilių, didesnius namus, geresnį centrinį šildymą, dažniau atostogaujame užsienyje, turime trumpesnes darbo savaites, nuostabius darbus ir geresnę sveikatą. Bet nesame laimingi... Jeigu norime, kad žmonės būtų laimingesni, turime tikrai žinoti, kokios sąlygos veikia laimės pojūtį ir kaip jį kultivuoti.“

 

Linas Eriksonas, „Demos“ kritinės minties instituto ekspertas

 

Iliustracijos: Aigaro Bikšės skulptūros

Komentarai

sISjeoFQoLk, 2011-09-12 22:05

It's like you're on a missoin to save me time and money!

vizitor, 2011-04-17 22:09

visgi perskaičiau. per daug žodžių. žodžių limitą reiktų įvesti ne tik komentarams.

labai gerai, kad vyriausybė susirūpino žmonių laime. nors aš asmeniškai laikau, kad laimė - tai žmogaus pasirinkimas, paprasčiausias sprendimas būti laimingu, bet tam reikia ir su laimės šaltiniu ryšio nenutraukti ir su artimais bei pažįstamais neturėt nei vieno sąmoningai sunaikinto ryšio, atstūmimo. nes kitų mintys mus irgi veikia, nes tiesiog nera privačių minčių. o tada medituok kiek nori - kol nesutvarkysi minčių aplinkos "kaip danguje", kol neatleisi, ar tau neatleis, tol ir "ant žemės" jausiesi neišbaigtas, nepilnas, nelaimingas. o medija irgi kuria slogią aplinką, kai į eterį paleidžia vien blogas mintis formuojančius pranešimus. į tokį susikaupusį juodų minčių koncentruotą debesį gali net gamta blgai sureaguoti. tai įrodytas faktas.

vizitor, 2011-04-17 22:09

visgi perskaičiau. per daug žodžių. žodžių limitą reiktų įvesti ne tik komentarams.

labai gerai, kad vyriausybė susirūpino žmonių laime. nors aš asmeniškai laikau, kad laimė - tai žmogaus pasirinkimas, paprasčiausias sprendimas būti laimingu, bet tam reikia ir su laimės šaltiniu ryšio nenutraukti ir su artimais bei pažįstamais neturėt nei vieno sąmoningai sunaikinto ryšio, atstūmimo. nes kitų mintys mus irgi veikia, nes tiesiog nera privačių minčių. o tada medituok kiek nori - kol nesutvarkysi minčių aplinkos "kaip danguje", kol neatleisi, ar tau neatleis, tol ir "ant žemės" jausiesi neišbaigtas, nepilnas, nelaimingas. o medija irgi kuria slogią aplinką, kai į eterį paleidžia vien blogas mintis formuojančius pranešimus. į tokį susikaupusį juodų minčių koncentruotą debesį gali net gamta blgai sureaguoti. tai įrodytas faktas.

et, 2011-02-19 13:40

man normalios algos užtektu pradziai

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0