Melancholija - metafora ir liga

Larso von Triero „Melancholija“ puikiai tiko šiųmetės „Scanoramos“ atidarymui: filmas gavo daugiausiai Europos kino akademijos nominacijų, jis maloniai kutena melancholišką lietuvio sielą, yra pakankamai aiškus, kad nesudrumstų iškilmingo vakaro sudėtingais kino galvosūkiais.

„Melancholija“ pratęsia pas mus tokį populiarų Larso von Triero „Antikristą“. Vėl atsiduriame paslaptingame miške, tik šįkart jau nebe medinėje trobelėje, o prabangiuose rūmuose. Vėl matome nelaimingą, į autodestrukciją linkusią moterį, kuri yra ragana, nes „viską išmano“. Režisierius ir vėl mums rodo pastangas išsivaduoti iš asmeniškos depresijos gniaužtų. Savaip „Melancholija“ užbaigia ankstesnį filmą - sunaikinami (ar susinaikina) ne tik filmo personažai, bet ir Žemė. Nes von Trieras mano, kad ir žmonės, ir Žemė pasiekė ribą ir bus tik geriau, jei nieko neliks.

 

Prasidėjęs sulėtintų vaizdų, rodančių drastiškas paskutines herojų gyvenimo akimirkas, įžanga, kuri, beje, primena sulėtintai ir reklamiškai nufilmuotus „Antikristo“ vaiko žūties kadrus, filmas skyla į dvi dalis.

 

Pirmoji - „Džiustina“ rodo Kirsten Dunst įstabiai suvaidintos herojės vestuves. Jos nufilmuotos ir sumontuotos „dogmiškai“, o egoistiški, savim patenkinti, šykštūs ar infantiliški vestuvių dalyviai primena ne vieną skandinavišką filmą apie yrančią šeimą ir visuotinę veidmainystę. Iš visų jėgų besistengianti būti laiminga Džiustina, vis dėlto, negali pabėgti nuo depresijos, o gal beprotybės. Vestuvių naktį ji pamažu, bet nuosekliai sugriauna ir santuoką, ir karjerą. Jei von Trieras nemeluoja sakydamas, kad visos jo filmų moterys yra jis pats, tada ši filmo dalis paaiškina, kodėl šiemet  Kanuose režisierius sukėlė skandalą ir tapo festivalyje nepageidaujamu asmeniu.

 

Antroji filmo dalis pavadinta Džiustinos sesers Kler vardu. Ji visiška herojės priešingybė - juodaplaukė, dalykiška ir atsidavusi vis labiau į ligą grimztančiai seseriai. Bet Kler (Charlotte Gainsbourg) bijo prie Žemės artėjančios Melancholijos planetos, kuria taip žavisi jos turtingas vyras (Kiefer Sutherland).

 

Kler pratęsia von Triero mėgstamą moterų iracionalumo temą - visos jos nuojautos pasitvirtins. Bet kol taip atsitiks, mėgaudamasis netrukus išnyksiančios Žemės grožiu, lėtai ir iškilmingai, pasitelkęs Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ garsus, von Trieras rodys artėjančios katastrofos  neišvengiamybę.

 

Dvi moterys - dvi paties režisieriaus sielos pusės reaguos skirtingai. „Kler“ dalies pradžioje savarankiškai žengti žingsnio nesugebanti Džiustina atsities mirties akivaizdoje, ji bus visiškai pasirengusi mirčiai, kurios lauks nurimusi ir nušvitusi. Kler desperatiškai bandys gelbėti savo sūnų. Bet galiausiai ir ji ateis į Džiustinos berniukui iš šakų suręstą vigvamą. Ko gero, von Trierui kinas ir yra tas vigvamas, kuriame jis laukia pasaulio pabaigos.

 

Kai žiūriu Larso von Triero filmus, negaliu atsikratyti minties, kad režisierius nuolat šaiposi iš savo patiklių žiūrovų (arba iš savęs), bet meistriškai manipuliuoja jų jausmais. „Melancholijoje“ jis apverčia aukštyn kojomis holivudinių katastrofų filmų klišes - rodo ne panikos ištiktas žmonių mases, ne griūvančius dangoraižius ir degančias jūras, bet siurrealistiškos paslapties gaubiamus peizažus, išretintą laiką ir kelis personažus. Jis prismaigsto filmą nuorodų į Antonionį ir Tarkovskį, kurios turi sužavėti snobus, pavojingai priartėja prie kičo ribos (būkime teisingi, - kartais ją ir peržengia), bet meistriškai perteikia dabarties žmogaus būseną, kurią  vis dažniau apibūdina katastrofos laukimas. Bėgdamas nuo savo depresijos, von Trieras bando perspėti pasaulį, kad vartotojiško hedonizmo laikai baigiasi (juk neatsitiktinai Džisutina yra viešųjų ryšių specialistė). Bet išeities nesiūlo. Tiksliau, von Triero išeitis yra melancholija. Metafora ir liga.

 

Živilė Pipinytė


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.