Štai jau prabėgo pirmasis atnaujintos 7MD svetainės mėnuo... Senosios svetainės lankytojai po truputį pripranta prie naujosios. Arba - ne.. Bet atsiranda ir naujų lankytojų..

Yra ir patenkintų balsų, ir nepatenkintų. Taip ir privalo būti. Juk taip sunku įsitvirtinti virtualiam pasauly, kur karaliauja vienintelis autoritetas - Delfis! Ir kur girdėti vienintelis balsas - Delfio "komentatorių" balsas..

Antai kažkas staiga ima ir paklausia - "o kodėl nėra "linkų?".

Užuot uoliai puolęs vykdyt kožną tūlo komentatoriaus pageidavimą, ar, artvirkščiai, nepasidavęs pagundai parodyti snobišką pasipūtimą, Arkliaburnis siūlo tiesiog sustoti akimirkai ir pamąstyti - o kam?

Kaip mes retai sustojame ir pamąstome, ar ne? Štai lekia gatvėmis rujos automobilių. Vieni kitus lenkia, rodo vieni kitiems "fakus", keikiasi sau maurodami vyrai ir moterys, lyg kas juos girdėtų hermetizuotuose jų automobilinės aistros mikrokosmuose.. O jeigu įsižiebė raudonas šviesoforas - tai tiesiog kaip Dangaus bausmė! Neduok Die uždelst akimirkai jam pažaliavus - iškart skamba ir visų pusių ir b..., ir k..., ir p... ir visas kitas leksikonas, pralenkiantis net ir Delfio komentarus..

O juk niekas nepagalvoja, kad raudonas šviesoforas - tai tiesiog likimo dovana! Trumpa galimybė apsižvalgyti, sukalbėti poterį, ar eilėraščio posmą, ar šiaip prisiminti, ką darei, kai buvai mažas..

Juk kaip retai sustojame, pamąstome, apsižvalgome, įsiklausome.. Taip ir internete - klik- ir tu jau kitame pasaulyje. Pamatei, kad nieko gero - klik - ir vėl kitame. Klik-klik - kažkas parašė riebų komentą. Br-tr-br - parašei ir savo paburnojimą. Išsikrovei biškį. Kaifas!.. Ir toliau - klik-klik-klik - leki per svetaines, portalus, saitus..

Bet ar tik to reikia? O gal ir tokiame vėjų ir aistrų perpučiamame pasaulyje kaip internetas, gali būti užuovejos jautresnėms ir meniškesnėms sieloms, išsiilgusioms akistatos su tikro meno pėdsakais? Kaifuojančių nuo arabeskomis vingiuojančių ilgų, vienu žvilgsniu neaprėpiamų, turiningų tekstų?

Juk nebūtinai kiekvienas virtualus statinys internete privalo būti "pereinamasis kiemas"? Juk gali būti ir kitokio pobūdžio būstinių, kur, pabarbenęs į duris, patenki į imantrų ir paslaptingą pasaulį, kupiną vaizdinių, šnabzdesių ir viliojančių balsų; kur už kiekvieno kampo laukia naujas netikėtas posūkis, o už kiekvienų durų - naujas, nepažįstamas kambarys, ar salė, ar koridorius.. Ir ten vėl - meniniai įspūdžiai ir susitikimai.. Ir kiekvienas suteikia progą sustoti, pamąstyti, apsigręžti, pažinti..

Arkliaburnis pats paskaitė ką parašė ir pasibaisėjo: fui,  koks idealistinis kliedesys. Ar nebūtų paprasčiau iš tiesų - prikaišioti čia "linkų", "banerių", reklamų, ir nevapėti čia apie kažkokias sielos užuovejas tokiuose karijotiškių gariūnuose, kaip šis pasaulinis tinklas.

Bet - kaip sako blondinės, šiek tiek ne į temą: antai Erenestas Parulskis, neginčijamas internetinės leidybos autoritetas, Arkliaburnio nuolatinis internetinis guru ir jo beprotiškų virtualių idėjų įkvėpėjas, staiga pareiškė, kad pasitraukia iš interneto. Atseit, staiga prarado bet kokį interesą šiai sričiai. Dabar rašys (arba jau rašo) detektyvinius romanus. Paprastus, neinternetinius. Ant popieriaus.

Še tai tau - ane? Jeigu jau tokie autoritetai, kaip Ernestas Parulskis, traukiasi iš šio mūšio lauko, tai ko jau tikėtis mums, paprastiems juodadarbiams?

Bet - neskubėkime. Pabūkime. Susipažinkime. Pažiūrėkime vieni kitiems į akis - kokios jos spalvos? Išgirskime vienas kito alsavimą. Paklausykime savo alsavimo ir širdies plakimo. Pasilygiuokime į svetimą šilumą. Prisėskime priešais paveikslą, parymokime prie melodijos, atsiloškime priešais kino ekraną..

Arkliaburnis anaiptol nesiruošia dainuoti, versdamas savo vagą - "this is my way!..." Ir neketina nieko agituoti už "tarybų valdžią" - t.y. už nekomercinį, menišką, dvasingą internetą.

Tiesiog - "b.d." (tikrai bus daugiau).

*  *  *

Nuotrauka - irgi Arkliaburnio.