Persimetėme pora žodžių apie „Hamletą“, apie tai, kad tas variantas, kurį nesiniai mačiau Menų spaustuvėje, buvo, jo manymu, išties sėkmingas. Susitarėme, kad tikrai verta darsyk pažiūrėti.
Buvo pasitempęs, šiek tiek susigūžęs, vienplaukis, švariai nusiskutęs ir labai tamsiai apsirengęs. Atrodė kaip koks nuodėmingas protestantų pastorius iš Hamsuno kūrinių.
Kiek pažįstu šį žmogų, visą laiką stebiuosi jo nuolat kintančia išore. Iš pradžių, kai buvo jaunuolis, buvo labai panašus į vieną iš trijų muškietininkų - tą jauniausią.
Paskui laikas bėgo, žmogus keitėsi, kartais net buvo ir gąsdinančiai papilnėjęs, atsiauginęs vešlias garbanas ir lyg tai pretenduodavo tapti ir pirmuoju muškietininku. Bet tai - neilgam.
Dabar jame vėl atgijo Trečiasis muškietininkas. Tai jam tinka.
Apskritai - kuo skirtingi yra muškietininkai? Ne tie, kur Diuma romane, ar kino filmuose, o mūsų sąmonėj? Ogi jų visų žvilgsniai skirtingi. Pirmojo žvilgsnis kaip kaip romaus darbinio dramblio, kurį per prievartą pavertė koviniu. Antrojo - tiesus ir negailestingas, kaip medinės rapyros per vaikiškus žaidimus fatališkas dūris. O trečiojo?..
Trečiajam visuomet kažko knieti, kažko jis nenustinga. Ir žvilgsnis jo - kaip sviestas teniso kamuoliukas, kurio neįmanoma nepagauti ir nepapasuoti atgalios...
Taip ir susidūrė Gedo prospekte Antrasis Duobkasys ir Trečiasis Muškietininkas...
Nesusilaikiau nepaklausęs jo: o kas paskui, po „Hamleto“? Po nesuvaidintos jo pauzės drėbėm sinchroniškai: „toliau - tyla“! Cha-cha-cha!
Kiek dar tokių susitikimų duos Likimas? Vieną? Du? Daugiau? Viskas juk jau seniai suskaičiuota...
Na - nesustok, nagi, papasuok!