Noitnhg I could say would give you undue credit for this story.

...o kiti mirusieji taip ir liko "neapsivalę" radijo fonotekoje). Šis paveldas, nors dabar gerokai sufalsifikuotas ir pravalytas, skaudžiai paveikė Lietuvos chorvedybos stilių. Iš jo vaduotis labai sunku, tikrai reikia didelių intelektualinių pastangų, ne tik nuoširdumo. Nuoširdumo reikia visur - ir gyvenime, ir mene, ir kritikoje, tačiau jis negali atstoti profesionalumo.

Miela Rita, užsiimu ne kaltinimais Aidijai, o bandau suvokti, kas pasidarė su lietuvių chorais, kurie, deja, negali prilygti taip pat nuoširdžiai dainuojantiems latvių ir estų chorams. Sąjūdžio metais ir Nepriklausomybės pradžioje tikrai buvo didis chorinis pakilimas, kad nepasakius, naujasis chorų sąjūdis, kuomet puikiai dainavo ir ėmėsi sovietmečiu neregėto repertuaro ne tik Aidija, bet ir Salutaris, Psalmos, Cantemus, Jauna muzika, vėliau Brevis. Visiems jiems vadovavo nauja chorvedžių karta, kuri stengėsi išsivaduoti iš sovietmečio štampų. Visi buvo ir nuoširdūs, ir jauni, ir siekė profesionalumo, varžėsi tarptautiniuose konkursuose. O kas šiandien išliko? Nemaža dalis dabartinės Aidijos dainininkų net nebuvo gimę, kai jai kūrinius rašė Kutavičius, Narbutaitė... Ano laiko Aidijos nebėra. Kaip nebėra genialiai Naujalio motetus įrašiusio Cantemus ir beveik visų to laiko chorų. Aną Aidiją a.a. Ona Narbutienė, kaip originalią, jaunatvišką ir besistengiančią tobulėti kvietė į Th. Manno festivalį. Buvo puiki pradžia, tačiau šiandien prie visų Tavo išsakytų komplimentų dabartinei Aidijai niekaip negalėčiau prisijungti. Tai būtų tiesiog neteisinga ir nesąžininga, nes išklausiau jų gana daug programų per keturis metus Th. Manno festivalyje. Dainorėliai ir dabar stengiasi, tačiau jie dažnai keičiasi. Čia, matyt, yra visokių priežasčių, ne tik finansinės ir socialinės - Aidija neturi nei etatų, nei algų. Tačiau viso to neturi ir taip pat išlikęs gyvas Brevis, o jo sudėtis taip dramatiškai nekinta. Todėl, manyčiau, priežastis slypi, visgi sovietinės chorvedybos tradicijose, kurios persekioja iki šiol. Masinė daina buvo pažeidžiamiausias žanras, kuriame ne vienas kompozitorius "atidirbdavo" partijai ir Leninui, kad paskui galėtų rašyti ką nori. Vėliau jie patyliukais radijo fonduose vogė korteles iš kartotekos su "nuodėmingomis" chorinėmis dainomis, kantatomis (už kai kuriuos mirusius tą padarė giminės, o kiti mirusieji taip ir liko &qu

Kol prisiruošiau pasakyti pora savo minčių, žiūriu, prasidėjo teminės kalbos apie festivalius. Norėčiau grįžti prie recenzijos. Pirmiausia - palaikyti kolegės pareigos jausmą aprašant visą festivalį, ir tą padarant greitai - žinau, kaip sunku, kai negali visko ką suvokęs nuosekliai išrašyti.
Todėl natūraliai VISUOMET, kai laiko ir vietos ribos neleidžia, be konkretaus, empirinio renginių aprašymo, sunku dar išvesti ir kontrapunktinių vektorių. Šįsyk, prakalbus apie pavergtą protą, man kilo mintis, kuri gal verta ir konferencijos - pasinagrinėti sovietizmo likučiius muzikiniame gyvenime. Nes argi anų laikų stilistika būdinga tik recenzentės kaltinamam chorui, o daugumai kitų festivalio dalyvių lietuvių - ne(be)? Beje, diskutuočiau būtent su "Aidijos" vertinimu. Nors nesuprantu ir minties, kodėl chorui (iš principo, bet kuriam chorui) negalima smagiai užtraukti, kad ir kaip dainų šventėse, svarstau kitką: man aiškiai jaučiasi šio ansamblio kaip tik mažiausia sovietizmo dėmė, lyginant su lietuvių chorais. Bent aš jaučiu priešingus jai dalykus: viso savęs atidavimą, muzikavimo ir mąstymo apskritai laisvę, intelektualumą, nevaržomą talento raišką - "Aidijos" muzikavimo ribų nejaučiu (kalbant iš principo). Faktinai, ansamblį girdžiu ne kaip chorą, bet kaip dar vieną instrumentą grožiui atskleisti ir net priglusti prie to grožio gimimo slėpsnio. Šis ansamblis nebūtų galėjęs gyvuoti anais laikais - vien dėl stipriai reiškiamo jausmo!

Ačiū už rekomendacijas, būtinai pradėsiu domėtis festivaliais ir nueisiu pirmą kartą gyvenime į koncertą.
Jūratės minčių aš taip pat nebandau nuneigti: pritariu, kad problemų yra. Problema yra ir finansavimo kiekiuose, ir terminuose, ir sistemoje, ir net atskaitomybėje. Tačiau šiuo atveju Jūratės pastaba gali būti perskaityta taip, tarsi problemą kurtų būtent festivalių organizatoriai (netekę darbo, susipykę muzikantai), kas yra, manau, tiesiog neteisinga jų atžvilgiu: matydami kasdieninės duonos stoką, žmonės tiesiog bando kepti duoną iš tų miltų, kokius turi. Ir aš manau, kad, kurdami geresnius ar blogesnius festivalius, jie daro gerą darbą.

100 proc.sutinku su Jūrate, kad festivalų daugėja, turinys panašėja, o programinis inertiškumas daugiau nei pesimistinis. Siūlyčiau Laimai Slepkovaitei labiau pastudijuoti festivalių programas, renginių pobūdį, apsilankyti festivalių koncertuose, galbūt iš to ir gimtų diskusija ar kažkas panašaus, kas yra festivalis, apskritai, koks jis turėtų būti, kad būtų vertas normalios valstybės paramos. Akivaizdu, valstybė visiems festivaliams sočių pietų negali garantuoti, o ir festivaliai yra nelygiaverčiai. Ir dar kartą paantrinsiu Jūratei - festivalis negali būti kasdieninė duona, nes rengiamas vieną kartą metuose arba dar rečiau, tai turėtų būti, mažiausiai, pyragas su razinomis.

Kai bendras skiriamų lėšų kiekis yra tiesiog graudžiai nepakankamas, sunku patikėti, jog kvotos ir proporcingesnis lėšų skirstymas galėtų ką nors iš esmės pakeisti. Pirmiausia, kultūrai turi būti skiriama visiškai kitokia bendro biudžeto dalis... Kita vertus, kai taip inertiškai ir neįdomiai veikia biudžetinės organizacijos, "šventimo" politika keistai pasiteisina - tik projektų pavidalais gimsta įdomesnių, aktualesnių renginių. Kad ir Th. Manno festivalis...

Miela Laima, visiškai sutinku - valstybės lėšos festivaliams yra juokingos, todėl ir reikėtų atrankos, kvotų, kas išties yra Kultūros ministerijos reikalas. Nežinau, apie kokius renginius "pilnai finansuojamus fondų" kalbate. O "svarbiausia gauti pinigų", deja, galioja daugeliu atvejų, net jei jie su jokia korupcija nesusiję. Programinis inertiškumas yra daugiau nei pesimistinis.
Mano tekste buvo minimi ne supykę, o susipykę muzikantai, kurie rengę bendrą festivalį po pykčių ima rengti atskirus. Tikrai nesutinku, kad "į provinciją vežami vis tie patys" yra provincijos gelbėjimo komitetas. Provincijai reikėtų pirmiausia infrastruktūros reformų, užuot ją linksminus ir skatinus švęsti. Festivaliai turėtų būti šventiniai akcentai (ką ir byloja pavadinimas), tačiau jie negali atstoti "kasdienos duonos". Tą ir norėjau pasakyti. Atsiprašau, jei nepasisekė.
Nesupykusi muzikologė Jūratė

Recenzija, be abejo, gera, kaip visos Jūratės Th. Manno festivalio recenzijos. Tačiau trečiosios pastraipos "moralas", nors ir nevisai prasilenkiantis su realybe (akivaizdu, jog toli gražu ne kiekvienas ir net ne kas antras festivalis Lietuvoje pasižymi konceptualumu), pakvimpa neteisingu ir pernelyg sunkiu kaltinimu. Pirma, valstybės skiriamos lėšos festvaliams yra juokingos ir, turbūt, vien tik kompozitorių sąjungos renginiai tėra pilnai finansuojami fondų, todėl "svarbiausia gauti pinigų" galioja nebent išskirtinės korupcijos atvejais. Kiek pinigų? 5000? Ir už tai surengti festivalį bei praturtėti? Net jeigu visa KRF parama be likučio keliautų į organizatoriaus kišenę - "netekusiam darbo" ar šiaip "supykusiam" muzikantui ji nepataisytų finansinės padėties - juk tai vos pora (kai kam - ir 5) mėnesinių atlyginimų. Antra, jeigu kur nors į provinciją vežami vis tie patys Mikalauskai, Merūnai ir Kolobovaitės - tai, mano kuklia nuomone, jau sukuria tam tikrą vertę, nes tuos atlikėjus išgirsta publika, kuri ištisus metus, 365 dienas non-stop gyvena be gyvo klasikinės muzikos garso, ir festivaliai, deja, merdėjant kultūros centrams, tėra vienintelis įrankis sukurti įspūdingesnį koncertą ar jų seriją. Mano nuomone, jeigu susitinka Muzika ir klausytojas - tai jau savaime yra vertinga, svarbi ir praturtinanti akistata, po kurios klausytojas, kas jis bebūtų, galbūt, pasijunta toks pat pasisėmęs, kaip ir intelektualas Manno festivalyje. Kad problema egzistuoja ir yra opi - manau, akivaizdu, ir šaunu, kad ji yra paliesta. Tačiau strėles, manau, būtų tikslingiau taikyti į Kultūros bei Finansų ministerijas, o ne į mistinius piktuosius muzikantus, kurie dėl tų didesnės ar mažesnės vertės festivalių įdeda daug darbo, širdies, nemiegotų naktų, visus savo ryšius, visus savo tikėjimo meno reikalingumu trupinius. Ir šiaip, supykusiems muzikantams gali kilti minčių apie supykusius muzikologus.

pagyrimai....issamu, idomu ir vaizdinga.

Brava, Jūrate, brava!