Čia yra visko: didelių vardų ir mažai žinomų menininkų iš tolimų pasaulio pakraščių, politiškai angažuotų pareiškimų ir modernizmo klasikos, paramokslinių išradimų ir ekologinio maisto namelių. Yra pribloškiančių instaliacijų ir madingo akių dūmimo – visi gali rinktis. Kuratorė Carolyn Christov-Bakargiev akcentavo intuityvų ekspozicijos formavimo būdą, „pasirinkimą nedarant pasirinkimo“ ir koncepciją nekuriant koncepcijos – vietoje to turi atsirasti bendravimo ir politinio sąmoningumo erdvės. Toks kuratorės iracionalumas suerzino dalį kritikų. Pavyzdžiui, Jekateriną Diogot, kuri pasigardžiuodama taršė atidarymo spaudos konferenciją pateikdama tikrai iškalbingų citatų (jos įspūdžius galima pasiskaityti čia: http://os.colta.ru/art/projects/89/details/37636/).
Nepaisant kritikos ir kiekvienoje parodoje pasitaikančių silpnų konjunktūrinių darbų, „Documenta“ pateisina svarbiausios šiuolaikinio meno parodos vardą. Nepretenduodama į išsamią apžvalgą, aptarsiu kelis svarbesnius 13-osios „Dokumentos“ bruožus ir įsiminusius kūrinius.
Tyrimas kaip korekcija. Kuratorė akcentavo meninio tyrimo svarbą. Tačiau už meniškumą daug svarbesnis buvo naujo santykio su istorija ir tradiciniais tyrimo būdais paieškos. Tyrimas čia iš tiesų reiškė procesą, o ne menininko ego diseminaciją. Nemažai darbų Fredericianume galima apibūdinti kaip sąmonės archeologiją. Pradedant nuo vadinamųjų „Documentos“ „smegenų“ stiklinėje Fredericianumo rotondoje, kur surinkti kūriniai, dokumentai, artefaktai nematomomis gijomis sujungia pagrindines parodos idėjas ir vietas. Tai trapių, ekscentriškų, pavogtų, atitaisytų, paslėptų, sudaužytų ir pan. objektų tyrimas, akcentuojantis istorinius jų reikšmės ir funkcijos pokyčius. Tai ir 3 tūkst. pr. Kr. sėdinčių moterų figūrėlės iš Centrinės Azijos, ir miniatiūriniai peizažai iš Kabulo muziejaus su akvarele užtapytomis žmonių ir gyvulių figūromis, kurias paslėpė sumanus restauratorius, taip išsaugodamas darbus, ir moters pakelta ranka figūrėlė iš Hitlerio apartamentų Miunchene, su kuria vėliau nusifotografavo ten apsistojusi fotografė Lee Miler – tą pačią dieną, kai ji aplankė Dachau koncentracijos stovyklą, o Hitleris su Eva Braun nusišovė. Žinoma, tokių detalių be išsamaus gido negali žinoti – bet svarbu tai, kad nuorodų laukas neapsiriboja naujausia draugų grupelės produkcija, o apima plačius istorinius, kultūrinius ir politinius kontekstus. Tai paaiškina ir kitą būdingą 13-osios „Documentos“ bruožą – istorijos permąstymą.
Atminties skylių lopymas. Šiuolaikiniame Lietuvos mene dažnai pritrūksta gilesnio istorinio pjūvio. Pasižvalgius atidžiau kyla įtarimas, kad menas atsirado vakar. 18-oje Lietuvos dailės parodų dar galima rasti kelis betoninius modernizmo dinozaurų kaulus ir kolekcininko spintelę. „Documentos“ laiko skalė nepalyginti platesnė, net ir be archeologinių radinių. Kuratorė nevengia nuorodų į modernizmo klasikus – jų kūrinių eksponavimas šiuolaikinio meno apsupty abiejų suvokimui suteikia naujų impulsų. Dar svarbesnis yra ištrintų vardų įrašymas į istoriją. Vienas iš tokių – žydų kilmės vokiečių menininkė Charlotte Salomon (1917–1943), nėščia nužudyta Aušvico koncentracijos stovykloje. Eksponuojami jos piešiniai guašu iš ciklo „Gyvenimas? Ar teatras?“, kur ji kuria savo gyvenimo pjesę su tikrais dalyviais ir istoriniais įvykiais. Piešinių ekspresija ir ant jų užrašyti asmeniški tekstai sukrečia.
Kitas vardas – visai ne menininko, o pastoriaus Korbinian Aigner, kuris už nepaklusnumą naciams buvo uždarytas konclageryje ir ten, mirties stovykloje, savaip kovojo už gyvybę – išvedinėjo obuolių veisles. Viena jų, auginama iki šiol, pavadinta jo vardu – Korbinian. Jis paliko taip pat šimtus realistinių atviruko dydžio obuolių piešinių. Jo obelis pasodinta „Documentos“ kieme.
Politiškumas. „Documenta“ nėra tokia politiška, kokia buvo šiųmetė Berlyno bienalė – nors prie pagrindinio muziejaus pastato ir išdygęs occupy stiliaus palapinių miestelis. „Documentai“ pavyko paviršutinišką politinį korektiškumą paversti politiniu sąmoningumu – ne tik šlovinti įvairovę, bet ir gilintis į skurdo, nelygybės, galios ir prievartos priežastis. Jau vien tai, kad dalis „Documentos“ paraleliai su Kaseliu vyksta Afganistane (Kabule) ir Egipte (Kaire ir Aleksandrijoje), rodo norą neužsidaryti savo europocentristiškame vakarietiškame pasaulyje. Kitas reikalas, kad menas ne visada pajėgia perteikti karų ir sukilimų nualintų žmonių tragedijas. Dažnai menininkai tampa tiesiog sugriauto miesto reporteriais, nerandančiais gilesnio ryšio su vietos žmonėmis ir jų gyvenimais. Gal todėl daug paveikiau atrodė ne sugriauto Kabulo vaizdai, o Kadero Attia instaliacija apie atitaisymo (repair) antropologiją – įtraukiant Pirmojo pasaulinio karo sudarkytų veidų atitaisymą ir afrikietiškų kaukių pataisymą. Tai vienas įsimintiniausių meninių tyrimų, kuriuos teko matyti: knygos, fotografijos, skulptūros, skaidrių projekcijos ir tai, kas vadinama tranšėjų menu: iš kulkų ir sviedinių nuolaužų padarytos skulptūrėlės, kryželiai, šaukštai, papuošalai, muzikos instrumentai.
Narcisizmas. Kuratorės pavardė šmėžuoja visur – kataloge, parodoje, knygose. Tai neturėtų stebinti žinant „Documentos“ apimtį ir gausią paralelinių renginių programą. Bet kuratorė dažnai tampa ir kitų kurinių dalimi, veikėja, adresate – parodoje eksponuojamas jai adresuotas laiškas, kuriame menininkas atsisako dalyvauti parodoje, Raimundo Malašausko knygelėje apie burleską Carlyn Christov Bakargiev – viena iš personažų. Kitur jau rodomas pačios kuratorės laiškas svarbioms institucijoms, ieškant paramos menininkams, norintiems įtraukti orą į pasaulio paveldo sąrašą. Tiesioginis kuratoriaus įtraukimas dažniausiai prideda simbolinių taškų menininkui – tik nebūtinai kūriniui. Kiekvienas išvardytų sėkmingų ir nesėkmingų kuratoriaus „apropriacijos“ pavyzdžių. Man įsiminė (nesvarbu – gerai ar blogai) Tanios Ostojič kūrinys Venecijos bienalei, kurį matė tik kuratorius Haraldas Szeemanas, verkiantis Kęstučio Kuizino biustas, Giancarlo Politi ir Helenos Kontovos Barbę ir Keną primenančios lėlės III Prahos bienalėje. Riba tarp kuratoriaus ir menininko tampoma kiekviena proga, abiem pusėms patiriant malonumą. Žiūrovo pasitenkinimas – jo paties reikalas.