Blogesnė lytis

7 MD
Daugelyje gyvenimo sričių vyrai yra diskriminuojami, bet jei garsiai apie tai prabyla, rizikuoja tapti pašaipos objektu. Tokia pagrindinė Pietų Afrikos filosofo Davido Benataro knygos „Antrasis seksizmas. Vyrų ir berniukų diskriminavimas“ („The Second Sexism: Discrimination Against Men and Boys“, 2012) tezė. Keiptauno universitete dėstantis Benataras rašo, kad daugiau berniukų meta mokslus mokykloje, mažiau vyrų baigia aukštąjį mokslą, daugiau jų miršta jauni arba patenka už grotų. Pasak Benataro, šie klausimai apeinami, nutylimi įvairiuose tyrimuose, tad galima kalbėti apie tam tikrą diskriminaciją, kurios nedrįstama įvardyti. Filosofas teigia, kad tai nepastebima seksizmo forma: „Tiesa, kad išsivysčiusių šalių ekonomikoje ir politikoje daugumą svarbių funkcijų atlieka vyrai. Tačiau jei pažvelgsime į žemiausius visuomenės sluoksnius – kalinius, bedarbius arba metusius mokyklą asmenis, paaiškės, kad dauguma jų vyrai. Vyrų daugiau ir visuomenės viršuje, ir dugne.“

 

Panašių veikalų pastaraisiais metais pasirodė ne vienas ir ne du. Amerikiečių sociologas ir politologas, buvęs feministinio judėjimo aktyvistas Warrenas Farrellas išleido knygą „Vyro galios mitas. Kodėl vyrai yra nereikalinga lygtis“ („The Myth of Male Power: Why Men are the Disposable Sex“, 1993, 2000). Tapęs vyrų teisių gynėju Farrellas sugalvojo terminą „stiklinis rūsys“. Taip jis įvardija stereotipinių visuomenės lūkesčių, susijusių su vyrais, slenkstį. Pasak jo, išpildyti tuos lūkesčius vyrams tampa sunkiau ir tai vis labiau nuvilia. Farrellas mano, kad moterų atveju susiduriame su „stiklinėmis lubomis“, bet jei pasižiūrėtume į 25 menkiausiai JAV vertinamas profesijas, pamatysime, kad 24 iš jų dirba 80–100 procentų vyrų. Tai – šiukšlininkai, nuotekų surinkėjai, suvirintojai ir panašūs darbininkai. Jie dirba pavojingus, menkai apmokamus ir nepopuliarius darbus.

 

Amerikiečių poetas ir JAV vyrų judėjimo vadovas Robertas Bly knygoje „Geležinis Jonas: knyga apie vyrus“ („Iron John: A Book about Men“, 1990) pateikia naują vyriškumo įvaizdį. Jis susirūpinęs, kad vis mažiau sūnų bendrauja su tėvais, gailisi, kad Vakarų kultūroje nyksta vyriški iniciacijos ritualai. Ieškodamas senųjų istorijų ir legendų prasmių, Bly pasinaudojo brolių Grimmų pasaka apie geležinį Joną. Pasakotojas veda jaunuolį per aštuonis išbandymo etapus, kad šis pasiektų brandą.

 

Amerikiečių filosofas Samas Keenas mano, kad vyrai turi apibrėžti savo tapatybę, atsiribodami nuo moterų – globojančių motinų, lyg senovės deivės darančių didžiulę įtaką slaptosioms vyrų psichikos gelmėms. Knygoje „Ugnis pilve. Būti vyru“ („Fire in the Belly: On Being a Man“, 1991) jis teigia, kad vyrai jaučiasi reikšmingi, kai pasitelkia „dvasinę kelionę į savo vidų“ ir atsisako į susvetimėjimą vedančio darbo, karo, didvyrio žygius primenančio seksualinio gyvenimo nuostatos.

 

Amerikiečių feministė ir filosofė Christina Hoff Sommers knygoje „Karas prieš berniukus“ („The War Against Boys“, 2000) įrodo, kad visuotinis susitelkimas tik į mergaičių problemų sprendimą veda į tai, kad berniukai lieka nepastebėti. Sommers perspėja, kad jei artimiausiu laiku neužsiimsime šiais klausimais, berniukai gali tapti „blogesne lytimi.“

 

Šiukšlininkų armija?

 

Ar visi šie mokslininkai yra teisūs? Tam tikri statistikos duomenys gali patvirtinti Benataro ar Farrello požiūrį. Daugiau vyrų šaukiami tarnauti armijoje, kur jie dažniau gali tapti prievartos aukomis, statistiškai daugiau jų praranda teisę globoti vaikus po skyrybų. Iš 2009 m. tarptautinės švietimo organizacijos atlikto mokinių sugebėjimų tyrimo paaiškėjo, kad išsivysčiusių šalių berniukai vienais metais atsilieka nuo mergaičių pagal skaitymo sugebėjimus. Vyrai taip pat dirba daugiau. Pagal britų statistų duomenis 2010 m. D. Britanijoje vyrai dirbo vidutiniškai 39 valandas per savaitę, moterys – 34. Vyrai dažniau serga širdies ir kraujagyslių ligomis, jie suserga jomis 10 metų anksčiau už moteris, berniukai žudosi triskart dažniau už mergaites. JAV kiekvienais metais ginkluoto užpuolimo aukomis tampa beveik du kartus daugiau vyrų nei moterų. Triskart daugiau vyrų nužudoma. Pagal D. Britanijos statistikos duomenis, rizika tapti prievartos auka vyrams yra dukart didesnė. 90 procentų kalinių yra vyrai.

 

Moterys dažniau renkasi studijas, jos rečiau meta mokyklą, rečiau nusikalsta, tampa nelaimingo atsitikimo darbo vietoje ar kelyje aukomis. Moterys gyvena ilgiau už vyrus beveik visose pasaulio šalyse ir nors gali pasirodyti, kad tai nulemta biologijos, net ir praeityje, kai vidutinis amžius būdavo mažesnis, moterys taip pat mirdavo vėliau. Pasak Bentaro, tai lemia socialiniai veiksniai, pavyzdžiui, vyrams nuo mažens skiepijamas stereotipinis polinkis į riziką, agresiją, nesirūpinimas sveikata bei mažesnis dėmesys naujiems gydymo metodams. Pasak Benataro, čia didelį vaidmenį vaidina visuomenės įsitikinimas, koks turi būti vyras. Tai jau – diskriminacijos rezultatas.

 

Kas saugo vyrus?

 

„Katastrofoje žuvo šimtas žmonių, tarp jų dešimt vyrų ir vaikų.“ Benataras tvirtina, kad tokio sakinio niekad nerasime žiniasklaidos pranešime. Filosofas sako, kad tai įrodymas, jog šiuolaikinė visuomenė vyrų gyvybę laiko mažiau verta už moterų. Panašiai kaip „Titaniko“ keleiviai, kurie turėjo užleisti vietą gelbėjimo valtyse moterims ir vaikams, vyrai iki šiol yra diskriminuojami. Jie turi prievolę tarnauti armijoje, o tarnyba siejasi su dalyvavimu kare ir grėsme gyvybei, sveikatai bei psichikai. Nors vis daugiau šalių atsisako visuotinės prievolės principo, ji iki šiol išliko 80 valstybių, tarp jų ir liberaliosios demokratijos šalyse, kur likviduoti beveik visi teisiniai moterų lygybės barjerai. Kartais karinių veiksmų aukomis tampa ir moterys. Bet, pasak Benataro, „tokie atvejai vis laikomi „idealaus“ konflikto, kai vyrai kovoja toli nuo moterų ir vaikų, modelio nepaisymu. Visuomenė bando saugoti moteris, bet ne vyrus nuo rizikos žūti kare.“

 

Kanadiečių kultūrologas Adamas Jonesas, kuris tyrinėja Afrikos genocidus, kadaise atkreipė dėmesį, jog terminas „lytinė prievarta“ pernelyg dažnai siejamas su moterimis, nors prievartos aukomis būna ir vyrai. Jonesas parašė laišką apie vyrų diskriminaciją Kanados žmogaus teisių ir demokratinės raidos tarptautiniams centrui (International Centre for Human Rights and Democratic Development). Iš ten gavo trijų sakinių atsakymą iš asistento, kuris padėkojo už laišką ir pranešė, kad šis klausimas – ne jų organizacijos rūpestis. Po aštuonių mėnesių įvyko žudynės Srebrenicoje, o iškart po jų Centras įkūrė tarptautinę koaliciją moterų teisėms ginkluotų konfliktų situacijose ginti.

 

Kitaip nei moterų, vyrų teisių nesaugo reklama ir žiniasklaida, todėl iš jų galima tyčiotis kiek tik nori. Žurnalo „Grazia“ straipsnio autorius pasijuto įžeistas humoristės Jo Brand žodžių, kad jos mėgstamiausias vyras yra „miręs vyras“. Jam nepatiko ir valymo priemonės reklama: „Ją taip paprasta naudoti, kad orkaitę galės išvalyti net vyras.“

 

Smūgis teisėms

 

Neseniai „The Guardian“ viename straipsnyje atkreipė dėmesį į tai, kad pagrindinis amerikiečių romantinių komedijų pašaipų objektas yra stereotipinis vyras – amžinas vaikas. Vienas naujausių šio įvaizdžio pavydžių pateikiamas filme „Džefas, kuris gyvena namuose“ („Jeff, Who Lives at Home“, rež. Mark Duplass, 2011). Jo herojus gyvena kartu su sergančia mama, kuri leidžia jam rūsyje rūkyti marichuaną. Ar kas nors leistų panašiai šaipytis iš moterų? Benataras mano, kad ne. Jis sako: „Labai sunku nustatyti, kokią žalą tai padarė vyrams. Bet viena iš visuotinių jų diskriminavimo formų – vis didesnis pakantumas prievartai prieš vyrus. Vyrai neproporcingai dažniau tampa žmogžudysčių ir žiaurių atakų aukomis. Laboratoriniai tyrimai, atlikti dalyvaujant ir vyrams, ir moterims, rodo, kad žmonėms lengviau pavyksta panaudoti prievartą prieš vyrus nei prieš moteris.“

 

Pasak Benataro, neteisingos diskriminacijos aukos ir kaltininkai yra ir vyrai, ir moterys. Tik šiuolaikinėse liberaliose visuomenėse moterų diskriminavimas yra viešai smerkiamas ir sukelia pasipiktinimą, o vyrų negina niekas. Britų radijo laidos „Men’s Hour“ vedėjas Timas Samuelsas sako, kad sunkiausia – nugalėti vyrų polinkį kentėti patyliukais: „Mums jau lengviau pripažinti savo silpnybes ir kreiptis pagalbos, bet prieš akis dar didelis kelio gabalas.“

 

Gera ir bloga diskriminacija

 

Tačiau Benataro išvados sulaukė galingo pasipriešinimo. Rašytoja ir moterų teisių gynėja Julie Bindel mano, kad tai paistalai: „Kai kuriose sferose vyrai moka didelę kainą už dominavimą, kurį jiems suteikia lytis, to niekas nepaneigs. Mano tėtis – darbininkas iš šiaurės rytų Anglijos, dirbo sunkų darbą liejykloje ir grįždavo namo įtūžęs, išsekęs. Jo atlyginimas buvo menkas. Jis galėjo tik namuose vadovauti žmonai ir vaikams. Dar jis sugebėdavo nueiti į alinę ir ten išgerti penkis litrus alaus. Tačiau realybėje viešojo gyvenimo sferai vadovauja vyrai, o įvairūs jiems tenkantys nepatogumai yra kaina, kurią už tai privalo sumokėti. Vyriškumas tai toks pat išmoktas elgesys kaip ir moteriškumas.“ Knygos „Gyvos lėlės: seksizmo sugrįžimas ir naujasis feminizmas“ („Living Dolls: The Return of Sexism and the New Feminism“, 2010) autorė Natasha Walter mano, kad „sunaikinus patriarchalinės kultūros sistemą, vyrams bus tik geriau. Patriarchatas gniuždo vyrus, netinkančius sistemai.“

 

Benataras įsitikinęs, kad nepastebime „antrojo seksizmo“ dėl tų, kurias jis vadina „šališkomis feministėmis“, kaltės. Joms rūpi tik plėsti moterų teises, o ne tikra abiejų lyčių lygybė: „Tiesa, kad moterys užima mažiau svarbiausių postų, bet tai nereiškia, kad apskritai joms sekasi blogiau. Tam, kad galėtume teigti, jog joms yra blogiau, turėtume palyginti visą moterų bendruomenę su visa vyrų bendruomene, o ne moteris, kurios pasiekė daugiausia, su analogiška vyrų grupe. Priešingu atveju lengvai galima būtų palyginti pačius didžiausius nevykėlius tarp vyrų su analogiška moterų grupe, ir tada įrodytume, jog vyrams sekasi blogiau.“

 

Jei matuotume „sėkmę“ kitais matais, suprasdami ją plačiau, kaip geros psichinės ir fizinės savijautos būseną, kylančią iš šeimos santykių ir darbo bei gyvenimo pusiausvyros, ar vyrai ir toliau liktų „padėties šeimininkais“? Susan Pinker mano, kad taip: „Globalios galios“ negalima lyginti tik vyrų vadovaujančiuose postuose skaičiais. Sveikata, laimė, žmonių tarpusavio santykių turtingumas, pasitenkinimas darbu ir gyvenimo trukmė – tai taip pat esminės vertybės. Visose tose srityse vyrai yra atsilikę.“

 

Pagal „The Observer“ ir kt. parengė Kora Ročkienė


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.