Akimirkos tigro glėbyje

Vilmantas Juškėnas
Pabaiga. Pradžia Nr. 27 (995)

Gegužės 27 – birželio 3 d. Kinijos mieste Čengdu vykęs 21-asis UNIMA kongresas ir pasaulinis lėlių teatro festivalis nustebino plačiais organizatorių užmojais ir kontrastingais rezultatais: išoriškai efektingą festivalio pristatymą, regėtų erdvių ir vaizdų įspūdžius netrukus užgožė organizacinio komiteto keliamas chaosas bei daugelį vaidinimų „koregavusių“ techninių nesklandumų šleifas, o kalbas apie tautų draugystę ir kultūrinių mainų reikalingumą niekais pavertė ideologinės cenzūros apraiškos. Galiausiai pribloškė kinų publikos teroras, parklupdęs ne vieną pasaulio lėlininkų spektaklį.

 

Teatro kontrastai

 

Čengdu tarptautinis kultūros parkas – pagrindinė festivalio renginių aikštelė – lyg verpetas įtraukė lėlininkus iš viso pasaulio į vienos milžiniškos mugės šurmulį. Tuzinas lauko scenų ir įvairių muziejų galerijų pašėlusiu tempu kasdien rodė spektaklius. Čia pat, šalia lauko scenų, įsikūrė karaokės, animacijos ir žaidimų paviljonas bei suvenyrus ir užkandžius pardavinėjantys turgeliai.

 

Daugelis lauko scenų neturėjo reikalingų garso ir apšvietimo priemonių, tad gudresni festivalio dalyviai netruko „perprasti sistemą“ ir per daug nesivargindami žiūrovams rodė spektaklių ištraukas arba sutrumpintų scenų kompozicijas. Kai kurie, siekdami publikos dėmesio, naudojosi vertėjų paslaugomis arba kitais efektais. Žymus australų lėlininkas Garry Friedmanas, politinio lėlių teatro projektų kūrėjas, savo spektakliui „Pasaulis iš popieriaus“ („A World of Paper“) specialiai nusamdė kinų muzikantus, kad bent jau pasitelkęs atpažįstamą muziką atsidurtų „arčiau“ žiūrovų.

 

Tarp „gudriųjų“ buvo ir mūsų „Lėlės“ teatro aktoriai, vienoje iš lauko scenų porą kartų suvaidinę „Muzikinę dėžutę“. Kamerinės erdvės, žiūrovų įsiklausymo, mąstymo ir jautraus žvilgsnio reikalaujantis Julijos Skuratovos režisuotas spektaklis visiškai netiko mugės kontekstui, į kurį pakliuvo. Teko koreguoti spektaklio kompoziciją: kupiūravę tekstus, atsisakę pakartojimų, tarp scenų įvedę pauzes, kad per jas siužetą galėtų komentuoti vertėjas, tikėjomės išlaikyti adekvatų žiūrovų dėmesį.

 

Toks sprendimas pasiteisino ir pelnė publikos simpatijas. Aktoriams Irmantui Jankaičiui, Almyrai Grybauskaitei ir Deiviui Sarapinui tai buvo savotiška profesinė atgaiva ir moralinė kompensacija po patirto diskomforto vaidinant „Muzikinę dėžutę“ prieš tai keliems šimtams vaikų Guangya pradinėje mokykloje. Tuomet spektaklį tiesiog sugniuždė per didelė erdvė ir nesuderintos techninės sąlygos (aktoriams teko lipti į sceną be jokio pasiruošimo iškart po kinų lėlininkų vaidinimo). Tiesa, galutinai lietuvių aktorius čia parklupdė publika: tvarkingai savo eilėse sėdėję pradinių klasių mokinukai greitai prarado susidomėjimą scenos veiksmu, ėmė blaškytis ir triukšmauti. Nepadėjo net Jankaičio boso griaudėjimas, ir aktorių vaidybą užgožė Teatras, vykstantis anapus rampos.

 

Publikos teroras

 

Daugelį spektaklių pasitikdavo triukšminga, naivaus ir smalsaus charakterio, nuolat čiauškianti ir komentuojanti veiksmą, nenustygstanti vietoje kinų publika. Stebint iš šalies atrodė, kad visų vaidinimų sėkmė daugiausia priklauso būtent nuo Jos. Po „pirties“ Guangya mokykloje ir parko renginiuose, kai per spektaklį ant scenos ropšdavosi kinų vaikai, atrodė, kad nė vienas vakarietiško lėlių teatro tipo spektaklis nesugebės suvaldyti vietinių žiūrovų. Net kitų Azijos šalių kaimynai buvo bejėgiai – vienas didžiausių Japonijos lėlių teatrų „Puk“ iš Tokijo su savo spektakliu „Svogūngalvis Asatoro“ („Asataro, the Onion Head“) nesurado adekvataus santykio su publika ir vyko priešais tendencingai tuštėjančią vieno pramogų komplekso salę. Kodėl kompiuterinių žaidimų garsiniais efektais išmargintas svogūno ir česnako samurajų nuotykius vaizdavęs spektaklis nesudomino vietos žiūrovų, taip ir liko neaišku.

 

Lėlininkus, įveikusius publikos terorą, galiausiai pavyko pamatyti ne parko, o jau teatrinėje erdvėje. Tai buvo jungtinė amerikiečių ir norvegų lėlininkų „Wakka Wakka“ teatro komanda. Iš Niujorko atvykusių jaunų, nepriklausomų kūrėjų spektaklis „Mažylių visata“ („Baby Universe“) savo įtaigumu sukaustė kone pusės tūkstančio žiūrovų minią, susirinkusią Pietvakarių Jiaotongo universiteto teatre. Tiesa, šio spektaklio trupei pasisekė tik iš antro karto. Atšaukus pirmą pasirodymą, vėliau jiems pavyko išsireikalauti būtinas technines sąlygas, leidusias kokybiškai pristatyti spektaklį.

 

„Mažylių visata“ – apskritai vienas įdomiausių festivalyje regėtų spektaklių – pademonstravo visus šiuolaikinio, postmodernaus lėlių ir vizualinio teatro efektus bei atributus: ekspresyvią objektų animaciją, šiuolaikines technologijas (robotai, vaizdo projekcijos), skirtingų tipų ir mastelių lėlių derinimą (nuo pirštininių muppet’ų ir miniatiūrinių objektų iki žmogaus dydžio mimikrinių lėlių ir milžiniškų kostiumų), fragmentišką ir citatomis iš amerikietiškų fantastinių kino filmų paįvairintą kompoziciją. Spektaklyje vaidino penketas aktorių, lėles valdančių juodojo kabineto principu.

 

„Mažylių visatos“ siužetas priminė mokslinės fantastikos apsakymą, vaizduojantį apokaliptišką mūsų planetos viziją. Ateities žmonijai, gyvenančiai steriliose požemių bazėse, gresia išnykimas – Žemę naikina pražūtingi Saulės spinduliai. Vienintelė viltis – dirbtinai sukurta nauja gyvybė, tampanti naujos vaikų kartos prototipu. Tiesa, spektaklyje toji gyvybė gimsta juokingu ir groteskišku pavidalu. Pagrindinis herojus čia panašus į slieką. Sliekas vėliau prilyginamas kone antžmogiui – jam lemta ne tik išgelbėti savo artimuosius, bet ir išgyventi susidūrus su pačiomis tamsiausiomis žmonių savybėmis – žiaurumu, nepasitikėjimu, išdavyste.

 

Manipuliavimas „didelio ir mažo“ kontrastais spektaklyje buvo toks išraiškingas, jog per vieną sceną veiksmą stebėję žiūrovai ėmė klykti iš baimės. Aidint žemiems tonams, bildant sunkių žingsnių aidui scenoje pasirodė trijų metrų aukščio būtybė – viską naikinančios Saulės personifikacija. Į lauko baidyklę su žaliai šviečiančiomis akimis panaši lėlė-kostiumas privertė krūptelėti ne tik vaikus.

 

Geopolitikos pokyčiai

 

Šalia pasaulinio lėlių teatro festivalio vykęs UNIMA kongresas sutraukė apie pusantro šimto lėlių teatro praktikų ir teoretikų, tarp kurių galima buvo išvysti tokias žymias asmenybes kaip amerikiečių lėlininkai Peteris Schumanas bei Johnas Bellas, garsiojo Čarlvilio lėlių teatro instituto vadovė Lucile Bodson, lėlių teatro mokyklų tinklą puoselėjantis ir lietuvių lėlininkams puikiai pažįstamas lenkas Marekas Waszkelis bei daugelis kitų.

 

Daug kam kongresas tapo naujų pažinčių erdve, informacijos apie šių dienų lėlių teatro procesus įvairiausiuose pasaulio kampeliuose šaltiniu. Taip pat kongrese vyko įvairios paskaitos ir forumai, skirti aptarti lėlių teatro istoriją (daugiausia pranešimų skaityta apie Azijos lėlių teatro tradicijas) ar šių dienų lėlininkų aktualijas (net techninio spektaklio aptarnavimo, pvz., elektros). Suspėti visur buvo praktiškai neįmanoma ir tokia plati renginių panorama savotiškai net erzino.

 

Tačiau įdomiausia, kad pats kongresas pademonstravo pasaulio geopolitikos pokyčių įtaką lėlininkų sprendimams. Pirmiausia, nemaloniai nustebino kinų sinchroninio vertimo į kai kurias kalbas cenzūra: politines temas palietusių kongreso dalyvių kalbų ir komentarų kinų vertėjai versti nesivargino. Antra, per įvairias diskusijas pirmame plane atsidūrė buvusių (?) „trečiųjų šalių“ problemos: buvo aptariama kontrastinga nacionalinių UNIMA centrų Afrikoje (jau daugiau kaip 50) padėtis, išskirtas Azijos ir ispaniškai kalbančių šalių lėlininkų komunikacijos stiprėjimas tarptautiniu mastu.

 

Ispanakalbių lėlininkų laimėjimas rengti kitą UNIMA kongresą ir festivalį 2016 m. Tolosoje ir San Sebastiane (Ispanija), taip pat generalinį UNIMA tarybos suvažiavimą Kuboje 2014 m. tik pavirtino vis labiau ryškėjantį Europos lėlininkų pozicijų silpnėjimą. Regis, būtinybė prisitaikyti prie daugumos diktuojamų sąlygų, kaip kad vyko šiame festivalyje, ateityje tik didės.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.