Karlovy Varai yra miestas Čekijos šiaurės vakaruose. Ten iš fontanų (jų daug) bėga geriamas ir, pasak legendų, labai sveikas vanduo. Jį turistai (daugiausia rusai) pilasi į specialius puodelius su keraminiu šiaudeliu ir godžiai geria. Akivaizdu, jie įsitikinę, kad su kiekvienu gurkšniu darosi sveikesni, ir mintyse racionalizuoja beprasmiškas išlaidas skrydžiui bei prastam viešbučiui. Išgėrę antrą puodelį prisidega pigią cigaretę ir pūsdami dūmus galvoja: „Tikrai pagysiu nuo reumato.“
Tas savaites, t.y. birželio 29 – liepos 7 d., aplink fontanus būriavosi daugiau žmonių nei paprastai. Rankose jie nelaikė turistą iš minios išskiriančio puodelio, bet išsiskyrė kitaip – ant kaklo ryšėjo oranžines juosteles. Jos laikė 47-ojo Karlovy Varų kino festivalio akreditacijas.
Tie žmonės kelias savaites vartojo palyginti mažai vandens. Mieliau jie rinkosi į tamsią salę, kurioje ant pristatomų kėdžių žiūrėjo į ekraną. Ten rodė filmus. Jie irgi galvojo: „Filmus žiūrėti gerai, tai įdomus užsiėmimas.“ Po dešimties ar penkiolikos filmų jie stojo į eilę prie fontano: „Tai taip pat prasimanymas, bet visais atžvilgiais sveikesnis“, – galvojo.
Daliai žiūrovų nereikėjo ir tiek. Vanduo gaivina, atkeliauja iš gilumos, turi daug mineralų, nors jų plika akim nepamatysi. Atrodo, vanduo ir tiek, o štai kiek daug visko tame bespalviame skystyje yra. Šių metų Karlovy Varų kino festivalio programoje nebuvo nė stiklinės vandens. Tik labai sudėtingi, molingi ir negrabūs dariniai. Lyg ir uolienos. Nieko paprasto ir tyro.
Žiūrovas neturėjo progos ištiesti intelektualinio puodelio ir pasisemti minčių. Galima tikėtis, kad filmas atgaivins ir taip suteiks mąstymo kryptį, padės nukalti įrankius apsvarstyti vienam ar kitam klausimui. Bet ne, dauguma konkursinės programos filmų mėtė gniužulus sauso molio, kartais net priverstinai grūdo į gerklę saulėje įkaitusį žvyrą ir pasakojo sudėtingas ir painias pasaulio egzistavimo versijas. Iš salės žiūrovai išeidavo sušaudyti, destabilizuoto mąstymo, išbalansuotos psichinės būsenos. Ir, žinoma, labai ištroškę.
Jei apie žmogų spręstume pagal šių metų Karlovy Vary kino festivalio programą, galėtume prieiti moksliškai visiškai neteisingos išvados, jog žmogui nereikia vandens. Ši drastiška išvada kyla iš paprasto fakto – nė vienas filmų veikėjas „negeria vandens“. Kitaip sakant, nedaro nieko, ką paprastai turi daryti arba daro žmogus. Dauguma veikėjų tėra įsivaizduojamo žmogaus iškamšos, lėlės, kurios šoka pagal autoriaus dūdelę.
Jeigu apie žmogų pagal šiuos filmus spręstume ne mes, o, sakykim, zebrai arba kitos civilizacijos, tai žmonija nebūtų suvokiama kaip visiškai priklausoma nuo vandens gyvybės forma. Ne, žmonių civilizacija būtų pakrikštyta isterikų, nevalingų idiotų, stačiai psichų civilizacija. Kas antras su ginklu, visi nestabilūs, dažnai rėkauja, valgo savo spermą, pjaustosi liežuvį, griauna bebrų užtvankas, niekina savo šeimą, girtuokliauja savaitės vidury ir verkia neturį darbo, prievartauja savo motinas ir t.t. Filmuose nėra žmogaus, kuris paprasčiausiai būtų žmogumi.
Vanduo yra beformis. Jis paklūsta indui, į kurį supiltas. Jis paklūsta bet kokiai intervencijai. Vanduo bus visada atpažįstamas kaip vanduo. Susidaro įspūdis, jog dabar kine niekas nebegali būti įprasta ar atpažįstama. Viskas turi būti deformuota.
Kubistai gailėtųsi gimę, jei sužinotų, ką su deformacijos idėja padarė šių metų Karlovy Varų kino festivalyje rodytų filmų kūrėjai. Autoriai nusprendė pakeisti vandens spalvą, tankį, mineralines savybes. Ne tam, kad kažką suprastume apie vandenį, o tam, kad pasigėrėtume kūrėjų išradingumu. Apversti vertybes, tyčiotis iš moralės, mėgautis smurtu, beprasmybe.
Žmogus, kuris negėrė vandens visą dieną, ir tas, kuris ką tik išmaukė stiklinę, skirtingai žiūrės į tekantį vandenį. Žiūrovas visuomet yra atsigėręs. Kūrėjas visada ištroškęs. Pastarajam vis atrodo, kad žiūrovui tai, ką jis rodo, taip pat svarbu ir įdomu kaip ir jam. Jis mėgaujasi sugalvota kompozicija, scenos ritmika, giluminiu sluoksniu, kurio koduotė per klampi jos nežinančiam.
Kad vanduo imtų skverbtis iš po žemės ar lietis iš dangaus, reikalinga priežastis. Panašu, kad šių laikų kine priežastis, kaip fenomenas, apskritai nyksta. Personažas gali tiesiog veikti. Lietui nebereikia garuojančio vandenyno. Nes tiesiog taip parašyta.
Tarp filmų personažų nebuvo ir ištroškusiųjų. Nebuvo tų, kurie norėtų vandens, kažko tyro ir tikro. Buvo tų, kurie norėjo ir troško nesuvokiamų dalykų. Abstrakcijų, meno, šėtoniško sekso, kraujo, purvo ir cigarečių. Niekas nenorėjo tiesiog atsigerti gyvenimo. Visi norėjo kažko kito.
47-ojo Karlovy Varų kino festivalio laureatai
Pagrindinis konkursas
„Krištolinis gaublys“ už geriausią filmą – „Beveik vyras“ („Mer eller mindre mann“, rež. Martin Lund, Norvegija)
Specialusis žiuri prizas – „Žudynių romanas“ („Romanzo di una strage“, rež. Marco Tullio Giordana, Italija)
Geriausias režisierius – Rafaël Ouellet už filmą „Sunkvežimis“ („Camion“, Kanada)
Geriausia aktorė – Leila Hatami už vaidmenį filme „Paskutinis žingsnis“ („Peleh akhar“, rež. Ali Mosaffa, Iranas)
Geriausias aktorius – Henrik Rafaelsen už vaidmenį filme „Beveik vyras“ ir Erykas Lubosas už vaidmenį filme „Užmušti bebrą“ („Zabić bobra“, rež. Jan Jakub Kolski, Lenkija)
„East of the West“ konkursas
Pagrindinis prizas – „Namas su bokšteliu“ („Dom s bashenkoy“, rež. Eva Neymann, Ukraina)
Specialus paminėjimas – „Aurora“ („Vanishing Waves“, rež. Kristina Buožytė, Bruno Samper, Lietuva, Prancūzija, Belgija)
Dokumentinių filmų konkursas
Geriausias dokumentinis filmas (trukmė iki 30 min.) – „Modlinų istorija“ („Story for the Modlins“, rež. Sergio Oksaman, Ispanija)
Geriausias dokumentinis filmas (trukmė per 30 min.) – „Paskutinė Sofijos greitoji“ („Poslednata lineika na Sofia“, rež. Ilian Metev, Bulgarija, Kroatija, Vokietija)
Specialus paminėjimas – „Asmeniškas pasaulis“ („Soukromy vesmir“, rež. Helena Treštikova, Čekija)