Pirmas „Geležinio dangaus“ trečdalis praslenka greitai: amerikiečiai atskrenda į Mėnulį, tamsiojoje jo pusėje randa slaptą nacių miestą. Pasirodo, 1945 m. dalis jų atsidūrė Mėnulyje. Čia užaugo kelios kartos, kurios, be abejo, svajoja grįžti į Žemę, paversti ją žydinčiu sodu ir išvaduoti nuo blogų žmonių. Bent jau taip savo misiją įsivaizduoja mokytoja Renata (Julia Dietze). Ji savo mokiniams rodo Charlie Chaplino „Diktatoriaus“ sceną, kurioje monstras žaidžia su Žemės rutuliu. Renata nežino, kad tai – tik satyrinio filmo fragmentas. Panašių vykusių pokštų filmo pradžioje yra ir daugiau. Tai ir atskridusio juodaodžio astronauto ir gražuolio modelio Džeimso Vašingtono (Christopher Kirby) „išbalinimas“, kurį sėkmingai atlieka pamišęs mokslininkas (filme gausu nuorodų ne tik į Fritzo Lango filmus apie daktarą Mabuzę ir moterį Mėnulyje ar Georges’o Lucaso „Žvaigždžių karus“, net kino teatras Amerikoje vadinasi „Cinema Vertov“). Įsimena svastikos formos nacių tvirtovė mėnulyje, dėl valdžios kovojantys du fiureriai – dabartinis, kurį suvaidino didžiulę panašių vaidmenų patirtį turintis Udo Kieras, ir būsimas (Gotz Otto), džeržgianti technika ir akimirka, kai visi sustingsta skambant patriotiniam himnui.
Veiksmo laikas – 2018-ieji, JAV prezidentė – tiesiog iš akies traukta Sarah Palin (Stephanie Paul). Jos laukia nauji rinkimai, todėl Prezidentė mielai nusprendžia pasinaudoti nacių iš Mėnulio paslaugomis. Trumpai tariant, kliūva visiems – politiškai korektiškiems, medijoms, įvaizdžio specialistams, „Arbatėles partijai“ ir net Jungtinėms Tautoms, kuriose vyksta begaliniai susirinkimai, svarstantys nusiginklavimo klausimus, bet lemiamą akimirką paaiškės, kad tik vienintelė Suomija neperdirbo savo kosminių aparatų į karinius.
Tačiau naciams atvykus į Žemę filmas pradeda strigti banalybėse ir nuobodulyje. Naciai kartoja visas su jais siejamas masinės kultūros banalybes – žiaurūs, paklūstantys muštrui, primityviai seksualūs. Politikai – agresyvūs melagiai, JAV trokšta valdyti pasaulį. Iš tokių blokų pagamintas filmas neišvengiamai sukelia nuobodulį, net jei viskas artėja prie laimingo finalo, kuriame juodaodžio ir „blond bestijos“ suartėjimas neišvengiamas.
Savaip „Geležinis dangus“ – unikalus projektas. Jis buvo kuriamas septynerius metus, finansiškai prie jo atsiradimo prisidėjo pinigus aukoję internautai – finaliniuose titruose net įrašyta „Geležinio dangaus bendruomenė“. Visa tai gražu, juolab kad įvairūs vizualiniai efektai kartais net stebina profesionalumu. Trikdo kas kita. Kad visa ta didžiulė internautų bendruomenė nori kine matyti savo mėgstamus komiksus ir žaidimus. Ir nieko daugiau. Kad tiek daug pastangų, laiko ir pinigų buvo atiduota iš esmės masinės kultūros niekučiui.
Be abejo, nacių motyvas masinėje kultūroje nėra naujas. Iš vaikystės prisimenu, koks populiarus buvo iškart po Antrojo pasaulinio karo sukurtas Boriso Barneto „Žvalgo žygdarbis“, kurį kino teatruose rodė bemaž keturiasdešimt metų. „Geležinio dangaus“ naciai tokie pat kvaili kaip ir tame filme. Bet tada visus labiausiai žavėjo didvyris rusų šnipas, kuriam labai tiko stilinga gestapininko uniforma. Vėliau ją išpopuliarino ne vienas nuotykių filmas, „Negarbinguose šunsnukiuose“ nacių uniformos žavesiui negalėjo atsispirti net Quentinas Tarantino, o sovietų žmonės užaugo su serialu „Septyniolika pavasario akimirkų“, kurio pagrindinis herojus Štirlicas tapo mėgstamu anekdotų personažu. Jam nacių uniforma tiko gal net labiau.
„Geležinio dangaus“ autoriai nuosekliai pakartojo mėgstamas masinės kultūros klišes, pabandė iš jų pasišaipyti, gal net parodyti tos kultūros absurdą. Tik „Geležiniam dangui“ pristigo net ne originalumo. Filmo autoriai, be abejo, yra karšti suomių vyrukai, bet tikrai ne humoro čempionai.