Kaip supratau, pagrindinis „Lietuvos sąrašo“ tikslas – tarnauti Lietuvai. Kuriamo pagal panašią į Sąjūdžio schemą iniciatoriai ir tikslus formulavo panašiai. Tik Sąjūdis norėjo šalį išvaduoti nuo okupantų, o „Lietuvos sąrašas“ – nuo visko, kas mums iki šiol trukdo būti laisviems. Tikslai kilnūs ir gražūs, kitas klausimas, kas juos įgyvendins. Nuo pat pokalbio pradžios laidos vedėjas (beje, nuosekliai ir sėkmingai puoselėjantis pusiau prasčioko, pusiau ciniko įvaizdį) uždavinėjo pašnekovams tą patį klausimą, į kurį abu dvejojo atsakyti. Tai klausimas apie teisėją Neringą Venckienę. Ar ji bus „Lietuvos sąraše“? Ar ja prisidengę garbūs vyrai nori patekti į Seimą? Būdamas naivus žmogus, aš vis laukiau, kad savisaugos instinktas dar suveiks ir judėjimo iniciatoriai atsiribos nuo šios veikėjos. Atsitiko atvirkščiai. Pokalbio pabaigoje Kuolys su Vasiliausku ėmė šlovinti ponią Venckienę, sakyti, kad jiems būtų tik garbė, o Vasiliauskas dar keliskart pakartojo, kad žavisi šia moterimi. Suabejojau dėl savo moterų žavesio suvokimo, bet ne tai svarbiausia. Pabandžiau įsivaizduoti ponią Venckienę tautos tarnaitės vaidmenyje ir neužteko fantazijos. Užtat puikiai įsivaizdavau intelektualus Kuolį ir Vasiliauską, aptarnaujančius ponią Venckienę.
Laukti ilgai nereikėjo. Antradienio pavakario žiniose per LTV teisėja pareiškė, kad „Drąsos kelias“ susilies su „Lietuvos sąrašu“. „Panoramoje“ šito pareiškimo jau neliko, vedėja pasakė aptakią frazę apie tolesnę teisėjos politinę veiklą. Kai intelektualas Kuolys laidoje „24/7“ tvirtino, kad žiniasklaida supaprastina tikrovę, jis buvo visiškai teisus, juolab kad per pokalbį trumpam nutraukusią reklaminę pertraukėlę buvo rodoma lietuviškos degtinės reklama. Ji teigė: „Čia mūsų Lietuva ir čia mums gera!“ Kita vertus, nustumdama į pašalius besirandantį judėjimą, žiniasklaida daro mums visiems meškos paslaugą. Skriaudžiamų tarnų juk visados gaila, tiesa?
Julijos Latyninos laida radijuje „Echo Moskvy“, kurią šeštadienio popietę rodo ir „RTVi“, šįkart beveik visa buvo skirta žurnalistės įspūdžiams iš Lietuvos – „mažos, gana skurdžios demokratinės šalies“. Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos istorija jai pasirodė liūdna ir suteikė galimybę pakalbėti mėgstama tema – apie visuotinius rinkimus. Mat Latynina visuotinėje piliečių teisėje balsuoti įžvelgia didžiausią grėsmę Vakarų demokratijai, nes nedirbantys ir iš pašalpų gyvenantys šių šalių piliečiai balsuoja už populistus (vienos seimūnės biografijoje prie jos pomėgių taip ir parašyta: „bendravimas su paprastais žmonėmis“) ir taip griauna natūralią šalies raidą. Nors iš XX a. lietuvių istorijos apžvalgos, kurią pateikė laidoje Latynina, buvo galima suprasti, kad aktyvi sovietų valdžios ir prezidento Putino oponentė bendravo beveik išimtinai tik su lietuvių konservatoriais, o šie jai bandė pakabinti ant ausų daug makaronų ir net papasakojo apie Algirdo Brazausko „bufetininkės“ privatizuotą viešbutį, Latynina puikiai suprato, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvoje. Ir kodėl po Sausio 13-osios tauta išrinko Brazauską, ir kaip Rusija bando veikti mūsų ekonominius procesus, kas labiausiai pasipelnė iš Valdovų rūmų statybos ir net kodėl lietuvių fizikai gamina paklausius visame pasaulyje lazerius... Klausydamasis Latyninos (laidos tekstą galima rasti radijo „Echo Moskvy“ tinklalapyje), supratau, kad niekad nesugebėsiu taip kaip ji pasižiūrėti į mažą skurdžią demokratinę šalį, kurioje gyvenu. Kiekvienoje mažoje šalyje yra daug niuansų, kurių net išmintingiausias stebėtojas nepamatys. Tie niuansai, beje, ir yra skirtumų tarp JAV ir Europos kino pagrindas.
Kai neturtingi lietuviai stengiasi imituoti Holivudą ir kuria filmus apie kilnius plėšikus, lenkai sugeba į save pasižiūrėti daug ironiškiau. Tomaszo Drozdowicziaus 2007 m. juodoji komedija „Kailis“ (LTV, 30 d. 21.35), man regis, apie mus pasakys daugiau nei bet kuris paskutinių metų lietuviškas filmas. Jis apie praturtėjusią tradicinę šeimą, kuri greičiausiai save priskiria elitui ir rengiasi iškilmingai atšvęsti Pirmosios komunijos šventę. Berniuko Jakubo senelis Henrikas pasistengė pritrenkti pakviestus svečius. Regis, nieko netrūksta – gražūs namai, brangūs patiekalai, sunkvežimis dovanų... Tačiau jis neatsižvelgė į pedantišką svainį, depresuojančią marčią ir gabius pirotechnikai vaikus. Netrukus namai taps mūšio lauku, išaiškės šeimos paslaptys ir visai ne laiku pasirodys Jakubo katechetė...
Tai – ne vienintelis lenkiškas filmas per LTV. Šiąnakt (29 d. 23 val.) LTV parodys Jaceko Borcucho „Tulpes“ (2004). Šį režisierių lietuvių žiūrovai turėtų prisiminti – jis sukūrė populiarų filmą apie „Solidarumo“ laikų lenkų Romeo ir Džuljetą „Viskas, ką myliu“. „Tulpių“ herojai – trys seni draugai, kuriuos suvaidino Tadeuszas Plucińskis, Janas Nowickis ir Zygmuntas Malanowiczius. Ne pirmos jaunystės vyriškiai draugauja visą gyvenimą, vienas jų – lenktynininkas – patenka į ligoninę, kiti du stengiasi jam padėti ir rasti pavogtą automobilį. Tai optimistiškas, šiltas ir sentimentalus filmas apie naujo gyvenimo pradžią, kai tau sueina šešiasdešimt.
Kažką panašaus patiria ir Carlo Reinerio filmo „Tas pažįstamas jausmas“ (LNK, liepos 1 d. 10 val.) herojai Lili ir Denas, kurie išsiskyrė prieš keturiolika metų. Visą tą laiką jie įnirtingai nekentė vienas kito. Bette Midler Lili tapo žvaigžde, Denniso Farinos Denas – sėkmingu rašytoju. Abu susitiks savo dukters Molės vestuvėse. Ji išteka už respublikonų senatoriaus sūnaus, o būsimas uošvis ištikimas šeimos vertybėms ir reikalauja, kad vestuvėse dalyvautų abu nuotakos tėvai.
Debiutinis populiaraus amerikiečių aktoriaus Davido Schwimmerio (serialas „Draugai“) filmas „Bėk, storuli, bėk“ (LNK, 30 d. 20.50) taip pat neapsiėjo be vestuvių. Praėjus penkeriems metams po to, kai paliko nėščią nuotaką per sutuoktuvių ceremoniją, Denisas supranta padaręs didelę klaidą. Jis tebemyli Libę. Jie dažnai matosi, nes auga sūnus. Bet kai Denisas sutinka naują mylimosios sužadėtinį – gražų ir turtingą Vaitą, jis sugalvoja laimėti Londono maratoną ir taip įtikinti Libę savo jausmais.
Jimo Wilsono 1996 m. filmo „Galva virš vandens“ (LNK, 1 d. 22.25) herojė Natali suplanavo atostogas egzotiškoje saloje. Kartu su nauju vyru ji tikėjosi pasilepinti tuščiame pajūryje, bet tapo dar kelių vyrų geismų objektu. Reklaminė filmo frazė skelbė, kad „žmogžudystė gali tapti vandens sportu“, o pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Harvey Keitelis ir Cameron Diaz.
Nesuprantu gabių režisierių iš Europos, kurie veržiasi į Holivudą. Debiutinis Jono Elmerio filmas buvo pripažintas geriausiu metų danų filmu, bet sukūręs kelis pasaulyje pripažintus filmus jis atsidūrė Holivude ir ten 2009 m. pagamino komediją „Poniutė kaime“ (LNK, 1 d. 20.30) apie didmiesčio vienišę (Renee Zellweger), kuri siekdama karjeros net persikelia iš saulėto Majamio į Minesotos provincijos glūdumą. Žinoma, ten ji sutiks tikrą meilę ir supras, kad ne karjera svarbiausia. Po šio filmo apie režisierių Elmerį neteko girdėti.
Rusų režisieriaus Fiodoro Bondarčiuko dilogija „Gyvenama sala“ (TV3, 2 d. 23 val. ) ir „Gyvenama sala 2. Susirėmimas“ (TV3, 3 d. 23 val.) nukels ne į egzotišką salą, bet į egzotišką ateitį. 2157-ieji – žmonių civilizacijos suklestėjimo metai. Žemės pilotai skraido po visatą, bet pagrindinio filmo herojaus Maksimo kosminis laivas sugenda ir jis priverstas nutūpti Sarakše. Planetos civilizacija primena XX amžių Žemėje. Po atominio karo planetą ištiko ekologinė krizė (beje, filmuojant buvo padaryta milžiniška žala Krymo florai ir faunai), daug socialinių problemų, totalitariniai režimai. Maksimas nori grįžti į Žemę, bet kad taip atsitiktų, jam teks sugriauti totalitarinę Sarakšo sistemą.
Filmas sukurtas pagal brolių Strugackių romaną, parašytą 1968-aisiais. Strugackių fantastiniai romanai buvo labai populiarūs tarp sovietų inteligentų, net ir Andrejaus Tarkovskio „Stalkeris“ kildinamas iš Strugackių kūrinio. Sovietų skaitytojai gerai suprato Ezopo kalbą: Strugackiai prabildavo apie tai, apie ką cenzūra kalbėti neleido.
Bet Bondarčiukas – kitos kartos žmogus. Inteligentų dvejonės, kurios akivaizdžios knygoje, manau, jam visai svetimos. Vieno garsiausių sovietinių režisierių sūnus, Bondarčiukas padarė stulbinančią karjerą jau naujoje Rusijoje. Jis – pripažintas reklamų kūrėjas, populiarus aktorius, prodiuseris, režisierius, turtingas ir įtakingas žmogus. 2008 m. pasirodžiusi „Gyvenamos salos“ dilogija buvo vienas pirmųjų rusų bandymų sukurti naujųjų technologijų prisodrintą kino reginį, vien kompiuteriniam „Gyvenamos salos“ miesto modeliui buvo panaudota 13,5 tūkstančio unikalių pastatų. Rezultatas, švelniai tariant, abejotinas, nors filme vaidina daug gerų rusų kino aktorių, o dialoguose girdėti protingos Strugackių mintys.
Be abejo, Bondarčiukas lygiavosi į brolių Larry ir Andy Wachowskių 1999 m. „Matricą“ (LNK, šiąnakt, 29 d. 23.30). Filmo autoriai yra prisipažinę: „Pradėjome rašyti „Matricą“ atsispyrę idėjos, kad visi daiktai, kuriuos mes laikome realiais, visi mus supantys objektai yra pagaminti elektroninėje erdvėje Matricoje. Visą savo istoriją žmonės nori suprasti gyvenimo prasmę, pažvelgti, kas yra už regimybės, ir tai juos veda prie stulbinančių atradimų. Šiame filme mes norėjome papasakoti apie vienos maištininkų grupelės nuotykius. Jie atsiduria kitoje veidrodžio pusėje ir suvokia Matricos galią.“ Wachowskiai rėmėsi archetipiniais pasakojimais apie iniciaciją. Bet kurdami filmą jie pasinaudojo daugybe literatūros („Alisa Stebuklų šalyje“), filosofijos (Platonas, Baudrillard’as), mitologijos (Morfėjas, Orakulas), komiksų, japonų animacijos, videožaidimų elementų. Iš pradžių „Matrica“ atrodė lyg koks kino, komikso, pasakos ir videožaidimo hibridas. Paskui tapo naujojo kino etalonu. Ko gero, visų tų nuorodų nesuprantantys jo žiūrovai turbūt išmintingesni už mus. Jie neabejoja, kad Matrica yra.
Jūsų –
Jonas Ūbis